2016-10-26

Viena maža beprotybė.

Išsigandau. Atvirai sakau, išsigandau šįkart. Mintyse velnišku greičiu sukosi viena nepaneigiama mintis - faktas netgi beveik, kuris niekaip neleido ramiai iškvėpti ir įkvėpti. Aš nežinojau, labiau liūdžiu ar labiau pykstu, kol supratau, kad labai bijau. Bijau tą mintį, kuri kaip jau minėjau, man buvo beveik faktas, priimti, įsileisti, susitaikyti. Staiga pro akis prabėga visi tie veidai iš atminties- pažįstami, svarbūs, bet jau paliesti to fakto, to nepaneigiamo siaubingo dalyko, kuris tučtuojau atima apetitą, burna išdžiūsta, akys prisipildo drėgmės.
Ir žinoma, gimsta nuostabi idėja - akibrokštas, mintyse susidėlioja sakinys - kuris suskambės kaip varpas, kuris sujudins žmones, po kurio žmonės supras, kaip nuliūdino ir įskaudino mane, jie sustos, jie sakys, kas čia nutiko? Ką mes jai padarėm? Ką dabar daryti, kad viskas būtų gerai?
Ir pasaulis pradės suktis apie mane, ir aš būsiu aukštai iškėlus galvą, bet paskui atleisiu jiems, ir viskas susitvarkys. Nes kitos išeities nėra, man per daug skaudu dabar, kad nieko nesakyčiau.
Tik ta tokia maža nuojauta, tylus spiegiantis balselis viduje, iš kažkur, šaukia, nedaryk to, sako, kad dabar pati netinkamiausia proga pasaulyje tokius sakinius sakyti. Reikia suskaičiuoti iki 10, labai lėtai. Tas, kas tokiais atvejais sako, jog reikia skaičiuoti, turbūt neįsivaizduoja, kaip tuo metu tai atrodo beprasmiška - niekas juk nepasikeis prieš tuos dešimt, ir po jų. Viskas liks taip pat, aš puikiai žinau, pyktis tik įsiskverbs giliau, bet skaičiuoju...
Jaučiu, kad viskas veltui, kas iš tų skaičių, na nebent, viena mintis, tokia išlaisvinanti, jog jei pasaulis ir jo žmonės man tokie žiaurūs, tai aš nebeprivalau jų mylėti, o tokiu atveju galiu elgtis, galvoti ką noriu, galiu važiuoti kur noriu, galiu viską - nes niekas man nebegali rūpėti, nes kaip gali rūpėti tokie blogi žmonės, kuriems nerūpi mano jausmai.
Nusprendžiu suskaičiuoti iki 20, labai lėtai. Užsnūstu.
Prabundu ir mane parbloškia realybė - niekas nepasikeitė ne tik po tų 30 skaičių, niekas nepasikeitė net po pusės valandos miego. Einu į dušą ir dramatiškai užsimerkusi stoviu po srove dar pusvalandį.

Po dušo man paskambino. Paaiškėjo, kad visa mano drama buvo laužta iš piršto. Aš galiu kaltinti stresą, galiu kaltinti rudenį ir apniukusį dangų dėl savo beprotystės, tačiau tiesa ta, kad esu žmogus, netobulas. Aš tiesiog kartais išprotėju, kai man suskausta širdį. Vis dėlto, kažkur manyje gyvena labai protinga nuojauta, kad niekada nereikia skubėti pakenkti sau. Niekada nekeršyk anksčiau, nei tave nuskriaudė, niekada netrenk antausio, net jei nenori pats atsukti skruosto, visada gali palenkti galvą. Nereikalauk paguodos ar dėmesio, jei niekas tau jos nesiūlo. O jei siūlo, paimk tik tiek, kiek gali duoti pats, nes visuomet ateina diena, kai suvedamos skolos, kai suskaičiuojami antausiai.

2016-10-19

Akys merkiasi.


Aš kartais užsimerkiu, nes nesutelkiu dėmesio į aplinką. Žinau, kad ne viskas, ką darysi, patiks visiems. Ne visiems patiks kaip atrodai, ką kalbi, kuo tiki ir už ką balsuoji. Ne visi supras tavo siekius, ne visi manys, kad esi vertas pagarbos arba teisus.
Kartais man nepavyksta likti užsimerkus, kartais aš negaliu, kartais gal ir nereikia. Matote, aš įpratusi apsiginti. Pati. Taip pat matote, aš retai bijau pasakyti, ką galvoju, dažniausiai jei nesakau, tai todėl, kad nesirenku to daryti, o ne dėl to, jog bijau. Atrodytų, paprasta, bet kartais matau, ne visiems lengvai suprantama. Ar tik man atrodo, kad dažniausiai ir garsiausiai šaukiantys šaudo tuščiais šoviniais?
TAČIAU jei paspausite mano netinkamą mygtuką - maža ką - ims kaukti sirena. O jei paspausite TĄ netinkamą mygtuką, gali ir sprogimas kilti.

Šokam nuo tos įtemptos temos į mano vaikystės namus - užsukau šią savaitę į svečius trumpam-  aš tokia pavargus, kad visas pasaulis atrodo iš plastelino - veidai aplinkui, balsai aplinkui, šešėliai aplinkui liejasi, lydosi, tysta... Susirangau ant pūkų minkštumo sofos, iš kažkur ant manęs nusileidžia pats šilčiausias pledas ir akys taip limpa, kad saldu, bet ne miegoti, tik užsimerkti.

Aš galvoju apie viską, kuo šiandien gyvenom, apie tai, kur ir kaip nešiojamės tą jausmą, kad viskas bus gerai. Jei kartais pametu aš, tu mane sugauni už rankos, jei pameti tu, aš sėdžiu ilgai, sėdžiu šalia, skruostas šalia skruosto arba galva ant peties, lūpos prie ausies, delnas delne, nes šiandien vienam iš mūsų reikia paguodos, ir aš su malonumu, vien todėl, kad nepaaiškinamai man už tai nėra nieko prasmingiau.

Aš kartais užsimerkiu, nes, nepaisant nieko, man labai gera.

2016-08-15

Vasara neamžina, bet viskas gerai.

Labas, susiraičiau lovoje su puodeliu kavos. Noriu, ne, jaučiu, kad jau reikia parašyti. Laikas taip greitai bėga, o aš taip seniai rašiau. Šiandien vėl bus punktuotas įrašas. Maži fragmentai iš to, kuo šiuo metu gyvenu.
  • Nusideginau ranką. Jeigu trumpai - nors skamba pritrenkiančiai smagiai - po turiningos ir visiškai nemiegotos nakties grįžus namo, aišku, pirmiausia dariausi kavą. Susipyliau visą verdantį vandenį ant plaštakos, iškenčiau pragaro skausmus, ir po kelių dienų striptizo šokėjas (ne mergvakaris, nesijaudinkit) mane mėtydamas (!) matyt kažkaip nepatogiai tą ranką užkabino, bei nepastebimai nuplėšė visą nudegusią odą nuo plaštakos. Atviros žaizdos yra ne per labiausiai patrauklus vaizdelis, žinokite. Praėjo dar viena savaitė, aš atgavau ranką. Iki tol arba kraupinau žmones savo besilupančia raudona ranka, arba susitikimuose dėdavausi tokį didžiulį baltą pleistrą, savaime atrodantį pakankamai šiurpiai. Bet viskas ok -  juk gyvenime nutinka įvairiausių dalykų. Vis dėlto iš to išmokau, koks tas mūsų grožis trapus ir laikinas, kaip normali ir simpatiška ranka kuriam laikui gali tapti visiška pabaisa.
  • Čia trumpai įterpsiu vieną mažą akimirką: kai dviese įgriūnam į taxi, abu linksmi ir taksistas jau mūsų geriausias draugas, ir aš atsiduriu gale, o tu  prieky, ir kažkuriuo momentu randi minutę, sekundę, kai niekas nepastebi, per sėdynės apačią, nepertraukiant pokalbio, pasiekti mano ranką trumpam ir suspausti - tu dažnai taip darai -  taxi ar su draugais -  aš visada sužinau, kad mes ten kartu. Norėjau pasakyti, geriausi draugai.
  • Vasara. Siaubas kažkoks, vasara jau baigiasi? Kažkokia nesąmonė, pirma reakcija. Juk kątik baigiau savo įtempčiausią laikotarpį - nebereikia sėdėti darbe iki išnaktų ir savaitgaliais, bent kuriam laikui, ir maniau prasidės ilga ilga vasara, ką čia reikės veikti.  Cha - cha - cha. Pralėkė, praskriejo. Tik kad, viskas gerai, tikriausiai. Ne ką mažiau pamišus šita vasara, su nučiuožusiais stogais, nuostabiais žmonėmis - dievinu Jus visus - su nerealiais draugais, su naujais žaviais pažįstamais, su kolektyvu, su poilsiu nuo visko pas mamą sode, priruošusią šaltibarščių, su savo demonais, kurie naktimis išlenda kartais pasiautėti, su JŪRA, su maudynėmis, su numintais iki nuospaudų kulnais, su normaliu įdegiu, su grįžimais ryte namo, ir kartais net pėsčiomis, su sujauktais patalais visą dieną, su meilės romanais iš bibliotekos (perskaičiau nepilnai vieną, bet užskaitom), su šokiais, su baseine sugadintais bateliais, su pasisėdėjimais ant autostrados prie autobuso, su pirtim, su striptizo šokėjais, su poetais ir su - dėmesio - reperiais, su dekučiais ant žolės ir moteriškais pasiplepėjimais, su pamirštais ir ant veido įdegusiais akiniais, su vyšniniais ir kokosiniais kaljanais, su traumomis, (bet galėjo būti blogiau), su juokingomis situacijomis kaip iš filmų, su kabėjimais ant ragelio su draugais valandų valandas,  su daug juoko, su paryčiais ištiesta jo ranka - neišeik dar... - su komplimentais, su liaupsėmis, su naktiniais barais, su vsisiškai kvankštelėjusia muzika, su karaoke vakarėliais, su lengvais merginų pasiplepėjimais senamiestyje prie šampano, su židinio traškesiu šaltais vakarais, su miesto pasveikinimu atsistojus ryte ant palangės vienais naktiniais, su mėsa, iškritusia iš kepsninės, su mėsa neišktritusia iš kepsninės, su prisivalgiusia smėlio Čikita... Bet o žinot ką? Vasara dar nesibaigia. Aš dar noriu pailsėti, ir nuveikti, ir dar ne visus draugus pamačiau, ir dar ne apie viską spėjom... Bet spėsim. Po vasaros niekas nesibaigia, po vasaros prasideda ruduo, o ką jis mums, nebent obuolių pyragą. Myliu vasaras, o bučiuoju Jus. Ieva.

2016-07-10

Kuo čia dėtos kabutės

Kaip tau atrodo, kodėl manyje nelieka pykčio? Nuovargis - taip, liūdesys - tikrai taip, bet man nepikta. Tarp kitko, visada įdomu su Tavim kalbėtis. Kaip Tau gerai matosi, iš šono, mano gyvenimas. Net labai gerai ieškant, nebūtų galima surasti labiau nesusijusio asmens. Tavo gyvenimas ir mano gyvenimas prasilenkia visose įmanomose plotmėse.
Kas liečia Tave, žinai, kaip būna - priartėji prie kokio nors objekto su signalizacija, ir jis sumirksi arba išleidžia perspėjantį garsą? Aš pradedu kaukti kaip gaisrinė sirena, kai užsimiršus įkeliu koją iš saugios teritorijos. Pati vaikštau pakraščiu, atbraila - koja už kojos, pavojingai sverdėju, kišu pirštus per tvoros virbus, o tada pradedu kaukti, mirksėti ir signalizuoti. Pradedu elgtis kaip idiotė, kalbėti pavojingus dalykus, arba tiesiog pasišalinu. 
Bet iki šiol, kažkaip stebuklingai vis dar išsiaiškinam, ir susirandam atsakymus. Tik šiandien kalbam ne apie tai - vien apie mane, įsitaisau atsirėmusi į Tavo petį - fiziškai ir metafiziškai - ir klausiu dar kartą - kodėl negimsta pyktis? Pyktis yra mūsų vidinio variklio kuras, argi ne?
Tu sakai, kad aš kažką maišau. Man jau tikriausiai per daug metų, kad paaugliškai stumčiausi į priekį iš pykčio ir pasiutimo. Aš nebesvaičioju apie tuštybę ir žmonių abejingumą, nesupraskite neteisingai  - aš visa tai matau aiškiau nei bet kada, tiesiog iš to nebegimsta pyktis.
Sakai, kad stipriausi ir sėkmingiausi žmonės moka būti vieni. Aš net manau, kad tai logiška - jei tau gyvenime vienąkart pasisekė, mintyse atimk mažiausiai du "draugus". Ir taip kiekvienąkart. Galiausiai, jei tau sekasi pakankamai dažnai, sėdėsi apsuptas žmonių, ir kartu visiškai vienas. Tai toks pavojingas žaidimas, nes jei pamiršti taisykles, gali skaudžiai pralošti, ir tavo sėkmė nebereikš nieko. 
Liūdniausia, kai kas nors klaidingai nusprendžia, kad tau pasisekė, kai iš tiesų - visiškai ne, ir tu vistiek atimi tuos du. Nors jei tie du - kabutėse, tai galams jie, argi ne?

2016-05-28

Ieva,grįžk į lovą.

Jau kelintą rytą keliuosi 5-ą, kad spėčiau pasidaryti nors dalį darbų, nes šiom dienom vakarais nespėju - truputį švenčiau. Lipu per kalną drabužių ant grindų ir lekiu į dušą. Galvoju, kad o jei auginčiau vaikus, tai ko jie iš tokios mamos išmoktų? Dieve sergėk. Nors...gal užsispyrimo, drąsos ir sugebėjimo gyventi nuvažiuotu stogu?
Spardo gyvenimas į užpakalį ir man. Būna, pabundu su pagalve ant galvos, o ne po galva, nes slepiuosi nuo visų nerimų ir stresų. Bet žinote ką, net pagalvoti negaliu, kad pavydėčiau kam nors, kam viskas lengvai sekasi. Lengvai sekasi? Butaforinis, neegzistuojantis dalykas, iliuzija - apgaulė. Tas, kam viskas sekasi be pastangų, paprasčiausiai neišnaudoja savo potencialo, neturi ambicijų, kitaip tariant, negyvena.
Kaip čia gražiai pasakiau, bet gana lozungais mėtytis, aš čia iš tiesų ne tam ant stalo prasistumdžiusi popierinius degalinės kavos puodelius ir vienkartinius bokalus (?) prisėdau. Taigi ir vėl gimtadienis. Reikia poros žodžių ta tema.
Šiaip jau šis mano gyvenimo laikotarpis toks išprotėjęs, ir aš taip neturiu laiko, kad esu labai dėkinga savo draugams ir artimiesiems, kurie ištraukė mane iš to viesulo trumpam tinkamai atšvęsti šitą progą, kurie susirado mane, o ne buvo ieškomi ar prikviesti.
Žinau, kad dabartinis mano gyvenimo būdas, sakykime,  ne kiekvieno skoniui, bet šitas laikas man labai svarbus ir įsimintinas dėl daugelio priežasčių. Ypač šiuo metu stengiuosi ir norėčiau, kad aplink būtų vien 100 procentų mane palaikanti komanda - iššūkių, kritikos sau , įvairių išbandymų ir taip turiu iki kaklo. Man nėra nieko labiau guodžiančio ir įkvepiančio, kaip aplinkinių supratimas, palaikymas ir įvertinimas.
Viso to dosniai gavau šio savo gimtadienio proga.
Tik va tuos, kurie man linkėjo - tikiu, kad labai nuoširdžiai - įvairių ten patriarchalinių dalykų, turiu nuvilti - ir tikriausiai mažai ką nustebinsiu -  kad kai pučiau žvakutes ir galvojau norus, nei vienas iš jų nebuvo apie žiedą ar kūdikius. 

Regis viskas, šiandien paskutinė minėjimo diena - keliauju valgyti torto ir šaltibarščių.

Myliu, bučiuoju, ir važiuojam su tais 29-iais į priekį.

2016-04-23

Pakeliui

Sako, kad labai šaltas pavasaris. Einu per dar įšalusį grindinį bateliais, tinkamais nebent kilimu vaikščioti. Bet einu, kaukšėjimas mane ramina. Jau matau - ryškėja siluetas, ir, kaip visada iki šiol, apsvarstau galimybę tiesiog praeiti pro šalį. Labai svarbu jausti, kad tokia galimybė egzistuoja.

Giliai įkvėpiu, giliai iškvėpiu, uždarau namų duris ir, pakabinusi švarką į spintą, susikeliu plaukus. Jei diena praeina sukeltais plaukais - grįžę namo išsileidžiam, jei palaidais - susikeliam. Grįžimas namo yra tik galimybė pailsėti nuo ringo. Kautis su visais darbų ir žmonių demonais galima, bet tik tada, jei karts nuo karto grįžti namo. Jei namai - karo laukas, namo negrįžti niekada.
Namie garsiai klausau muzikos, darausi kavą ir ilsiuosi. Aš esu žmogus, kuris šiandien dar nemažai ko neturi. Bet aš esu žmogus, kuris neturi svarbiausio - dėl ko gailėtis. Apšvieskite mane ryškia prožektorių šviesa, ir paklauskit - aš jums pasakysiu, kad esu geriausias savęs variantas iki šiol. Rytoj būsiu dar geresnis. Jeigu supranti, kas tave stato, o kas naikina, ir renkiesi - esi padėties šeimininkas. 

Sako, kad nuo įtampos pavargsta akys, ir gal dėl to, nors dabar stoviu žingsnio atstumu, vis dar matau tik siluetą. O gal dėl to, kad detalės man nesvarbu. Tik žvilgsnis, tonas, judesiai. Sakau palauk, dar neinam, pastovėkim. Tiesiog. Ir mes pastovim. Jaučiu, kaip šaltis nuo žemės skverbiasi į kojas, bet pastovėti kartais yra daug svarbiau.
Eiti, stovėti - visiškai paprastai, be pozos ir režisūros - reiškia išeiti pailsėti ir pasikrauti - grįžti namo. Aktoriai tegul lieka teatruose.

2016-03-19

Nuvarytus arklius nušauna, bet mes dar pažiūrėsim.

Noriu miego.
Noriu vonios.
Noriu maisto.
Noriu pasiekti savo.
Tokie išgryninti norai, kad kartais net gražu, kokie primityvūs, pastebėjai? Noriu miego, ir man nesvarbu, pagalvės užvalkalas gali skirtis nuo antklodės. Noriu valgyti, ir man nesvarbu ką, tik kad užtektų kuro ateinančioms 4 - 5 val. Noriu atsijungti - pamiršti, juoktis, trumpam viską atidėti į šoną, kitaip perdegsiu. Noriu pasiekti savo, bet viskas turi savo kainą. Aš išklausau kritiką ir kitokią nuomonę, aš suprantu, ir aš tikiu, ir aš gerbiu kitus prioritetus, aš jus girdžiu, bet aš einu kitu keliu, aš žinau, kad taip dabar reikia,  aš labiausiai vertinu tuos, kurie tiesiog pabūna, nes žino, kad žmogui visvien visada reikia žmogaus šalia.
O tu turi per daug laiko kelti klausimams, glaistyti situacijoms, montuoti siužetams ir statyti spektakliams, kiekvienas tavo judesys - įtampa ir nerimas, tu mane ne linksmini, o vargini. Ne, aš ne egzistencinių dilemų slegiama laikau galvą padėjusi ant stalo, o dėl to, kad pavargau ir noriu miego. Nustok mane judinti, aš, net jei dar labiau viską apsunkinsi, eisiu į tą pusę, tai geriau vienas kitam padėkim ir palaikykim, ir pasibučiuokim.
Kodėl žmonės taip jautriai reaguoja į širdies skausmą? Eilinis banalus maudimas, toks truputį ne visai menstruacinis, bet ir ne tas gręžiantis migreninis galvos skausmas. Pastebėjau, kad jei suskausta širdį, ranka tiesiasi iš rankinės išsitraukti Ibumetin tabletę. Neturiu energijos nagrinėti, kuriam širdies kampely ten suskaudo. Aš tokia laiminga dėl to, didžiulis ginklas yra sugebėti išjungti savo jausmus - bereikalingą ūžesį ausyse.
Ir dar apie žmogiškus santykius - nebežinau, kas tai yra išdavystė, nes tai yra tik išsigalvotas dalykas - jei susikuri sau kažkokį standartą,pagal kurį laikai, kad kitas tave išdavė, vadinasi išsigalvojai ir pačią išdavystę, geriau rūpinkis standartu, pagal kurį TU  esi patikimas ir lojalus žmogus.
Jautiesi išduotas? Išgerk Ibumetino.

2016-02-24

Koncentruotas įrašas

Būna akimirkų, pavyzdžiui, darbe - stresą gali pjaustyti peiliu - pasidarai toks nestipriai lazeriu šaudantis iš akių aparačiukas, bet visvien susikoncentruoji ir dirbi dirbi dirbi dirbi.
Koncentracija (neuropsichologijoje - dėmesio sutelkimas) yra įstabus dalykas, kiek jinai gali daug. Gerai būtų, jei įsijungtum ir išjungtum kada reikia. Switch on, switch off. Bet aš šiandien vėl negaliu - per balsus, triukšmą ir savo pačios juoką vistiek susikoncentravusi jaučiuosi į vieną figūrą, aš juk orientuota. Taip pripratau, kad kai savęs klausiu, niekad neatsakau, kad nusibodo.
O jei reikės, išsidraskysim vidaus organus, nebūtinai juk konkrečiai širdį- ir susiklijuosim atgal - ne maži vaikai, kad galvotumėm apie tokias smulkmenas.
Dar norėjau pasakyti apie sekundes kažką. Taip - kiek sekundžių yra ta riba, kur labai gerai užsilaiko žvilgsnis - iškalbingai taip, ir kur iki kulnų trenkia elektra?
Va dėl tų sekundžių kryžiaus kelią nueičiau iš naujo - tikrai yra konkretus jų skaičius - ir kaip visada po to jaučiuosi išklausiusi pamokslą apie gyvenimą, Kaliavalos storumo epą perskaičiusi, piligriminėj kelionėj pabuvusi. Žinau, kad labai norėtum apsimesti, kad aš esu mokslinis eksperimentas, bet o kam tie apibrėžimai?
Ir taip, aš šiandien švelniai stumdausi tam, kad nustotum galvoti tuojau pat, nesveika visą laiką koncentruoti mintis.
Pamatysi, kaip viskas bus gerai, viską aš dar išmoksiu, o dabar padaryk man kavos.

2016-02-03

Rankos.

Jau panašu, kad prieš nemažai metų suvokiau, kad neberaustu. Žiūrėjau į galimai dėl kažko pasimetusį žmogų iškaitusiais skruostais, ir suvokiau, kad aš pati tai neberaustu. Kai susinervinu, mane gali išpilti šaltas prakaitas, aš galiu nubalti iš siaubo, tikriausiai. Bet neraustu. Akių irgi nenusuku, žvilgsniu iš vėžių neišmuši. Nebent tiek neįdomus pašnekovas, kad žvilgsnis nesifokusuoja, bet čia nepainiokim. Žodžiais? Nepavyks.
Kas  mane išduoda, ir kaip užfiksuoti, kada Ieva ištikta, pavyzdžiui, afekto būsenos?
( Afektas (lot. affectus 'susijaudinimas, aistra') - stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės.)
Dabar aš išduosiu paslaptį, kurią pastebėjau apie save, tačiau būtent dabar dingtelėjo man jinai beplaunant indus, po vieno šiandienos kasdieniško nutikimo, ir net viską metusi atėjau parašyti.
Rankos.
Man suvirpa rankos. Taip tarsi atsitiktinai, kartais nežymiai, o kartais taip mėšlungiškai, kad galiu išpilti vandenį iš stiklinės. Žinau, kaip tai skamba juokingai, bet aš jaučiuosi labai laiminga, kai užfiksuoju kažką, kas mano organizme dar veikia nevalingai žmogiškai. Aišku, galima ten skaityti iš akių, ir veide parašyta pas mane daug dalykų, bet ne visiems, ir labai norint - paslepiami, arba užmaskuojami.
Bet ne rankos. 
Nieko nėra juokingiau, kai keli puodelį prie lūpų, visa tokia nieko nenujaučianti kas bus, ir jauti, ne - ne jauti, o  MATAI, kaip tu, ir - žmogus prieš tave, abu žiūrite į tą drebantį puodelį, ir jis komiškai nedera nei prie tono, nei prie temos. O pats geriausias dalykas yra tai, kaip mane tai pradžiugina.
Aš prisiekiu - šimtu procentų garantuoju.
Jeigu bus įdomu, stebėkite mano rankas. 

2016-01-16

Lėlių teatras

Nemėgstų simuliantų. Ne dėl to, kad asmeniškai jie man trukdytų, nors tiesą pasakius dažnai taip - tokie žmonės būna trukdis, problema, inkaras, tempiantis žemyn, geresniu atveju - lengvas inkaras, kurį iškelia aplinkui esantys, ir tada tarsi nejauti, bet realiai tai jis visvien egzistuoja.
Gal net nežinau, ar nemėgstu - teisingiau būtų pasakyti, stebiuosi. Man atrodo, kad tiek pastangų, kiek jie įdeda maskuodami savo problemas ir nepasitenkinimus, užtektų tam, kad jas tiesiog išspręstum.
Pavyzdžiui - jei tau iš tiesų rūpi, kad kitas manytų, jog esi labai laimingas savo santykiuose ar santuokoje, būtent - ne nežinotų, kaip tau sekasi, o manytų, kad sekasi puikiai, ir tu į tai kiekvieną dieną įdedi jėgų ir laiko kurti iliuzijai, pagrindui tavo pasaka tikėti, pagalvok, kiek naudos galimai iš to gautum, jei nukreiptum šias pastangas į pokalbį su artimu žmogum, problemos sprendimą, arba, o gyvenime, deja, taip nutinka - savo savarankiško pokyčių kelio tiesimą. Jei pabandytum kartais garsiai ir nuoširdžiai pasakyti, kad  nu kaip man viskas šiandien prakeiktai blogai atrodo mano gyvenime, tai žiūrėk, kokį akmenį nusimestum ir gal vieną dieną kiltų ūpas ką nors keisti į gera. O jei ne, tai bent tam kartui, pamatytum - palengvėtų, nes tavo tiesa, nors ne tokia šlifuota, bet nuoširdi, greičiausiai būtų priimta su žymiai didesne empatija, o patarimas gal net iš tiesų praktiškai naudingas.
Dar tokių simuoliuotojų pasidairykite darbe - jie nepaneigiamai talentingai moka tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikrą laiką - būna-  labai ilgą, sudaryti užimtumo ir  net kompetencijos įspūdį. Vėlgi, visa tai kainuoja ir pastangų, ir galvos skausmo - ir išvis kam visa tai daryti -  netikiu, kad labai malonu taip gyventi. Galų gale, koks turi sau atrodyti pralaimėtojas ir kokiu būdu kažkada žuvo tavo ambicijos?
Mano mylimiausi žmonės - tikri ir nuoširdūs, kartais gal net pasielgia ar pasijunta kaip tikri nevykėliai, kartais padaro nesąmonių, ne viskas jų gyvenime tobula ir gražu, bet tam ir esam kartu, kad sunkiomis dienomis vieni kitus paramstytumėm, prajuokintumėm ar apkabintumėm.
Simuliantų rasti lengva visur, bet lygiai taip pat lengvai jie iššifruojami, nes muilo burbulai - patys žinot,  kokia patvari substancija...

2016-01-09

Trys atsitiktinai atrinkti kartai, kada juokėmės.

Gerai, kad tau visada rūpi, ką aš turiu pasakyti. Sėdi ir žiūri beveik piktai į mane, tarsi jei aš šiuo klausimu nusišnekėčiau, tave tai liestų asmeniškai. Čia juk turėtų būti vienas tų privalumų, kad neliečia. O mane kaip tyčia ima juokas ir jaučiuosi kaip penkių metų. Be to, kokia prasmė mane tikrinti, ar tu dar nežinai, kad kai noriu, sudėlioju žodžius taip, kaip reikia. Nelabai tuo ir didžiuojuosi, čia yra - visada sakiau - labiau amatininko nei menininko darbas. Ir vėl matau, kad pataikiau. Beveik tuoj pasakysi, kad manim didžiuojies, o juk tai beveik graudu kaip gražu, nors ir labai linksma.

Kai kalbu telefonu apie nelabai įdomius dalykus, tu vaikštai ir garsiai trankai spintelių dureles. Paskui sakai, kad kodėl tu taip atsiliepei, ir reikėjo kitaip sakyti šituo klausimu, tu pagalvok, kas dabar iš to tavo pasakymo gausis... bandau pasidažyti blakstienas tušu, bet sunku juokiantis tą padaryti, ir dar viena akim sekti tave besisklaidantį chalato skvernais,burbuliuojantį po nosim, kol visai pradingsti kitam kambary, o po kelių akimirkų grįžti su plačia šypsena, nes jau pats pamatei šitą mūsų linksmą paveikslėlį. Sugadini man makiažą, bet aš nepykstu.

Sėdžiu ir žiūriu į tragikomišką mūsų vakarienę iš visko, kas likę šaldytuve: meldžiamės dievams, kad tos galiojimo datos būtų ten "dėl vaizdo", ir apsimetam, kad čia ne nesąmoninga košė, o gurmaniškų ingridientų derinys. Klausau, kaip reikia derinti produktus pagal tai, ko užsimanai valgyti - pavyzdžiui, spurga labai dera prie didelio alkio, teisiog tobulas atitikimas, pavyzdžiui, po kepsnio, o iš ryto tobulai prie skaudančios galvos dera rūgštynių sriuba. Ir apskritai, tai aš lieku už viską atsakinga, nes o kam man reikėjo laikyti savo telefono nuotraukų galerijoj tą vištienos krūtinėlės foto - kitaip būtų nereikėję išalkti, keltis ir galimai nuodytis.

2016-01-02

2015-tieji baigėsi.

Man iš dalies labai malonu, kad tie metai baigėsi, o dabar - naujas lapas. Tiesa, aš nesakau, kad naujas švarus baltas lapas užverčia visus kitus jau prirašytus, ir prasideda kažkas neaiškaus ir nenuspėjamo. Aš labai gerai matau ir nujaučiu, kas laukia kitąmet, svarbu tik kad gerai sektųsi ir susiklostytų. O šalia to, neišvengiamai - bus ir tie neaiškūs ir nenuspėjami. Jei viską žinotum, daug prarastum.
Aš šiemet nebandau užgniaužti noro ką nors sau prisižadėti kitiems naujiems metams - mintyse jau sudėliotas tam tikras sąrašiukas - pasižadėjau sau tai, o jums papasakosiu kaip man tai seksis.
Dabar konkrečiau, šį įrašą sumaniau paskirti ne rašymui šakėmis ant vandens - apie 2016-ųjų planus, o aptarti praėjusius, kas sėkmingai turėtų koreliuotis ir su ateinančiais, nes patirtis naudinga tik tada, kai ką nors išsineši iš buvusio, ir pritaikai ateičiai.
2015-ieji buvo tie metai, apie kuriuos galima sakyti vieni ryškiausių mano gyvenimo metų. Vieniems sprendimams, kuriuos priėmiau 2015-ais, pasiruošti man prireikė bene 10 metų, kitiems - beveik viso gyvenimo. Aš nežinau kodėl, ir nežinau kaip ateina ta diena, kai pabundi, ir supranti, kad arba toliau gyvensi lėlių teatre, tampomas už virvučių, prisitaikantis, abejojantis, verkiantis į pagalvę ir net viešai gatvėje - žmogus, ieškantis paguodos pas tuos, pas kuriuos manai, kad reikia jos ieškoti, nors gyvenimas tau bado pirštu kad NE TEN, ir KADA TU BAIGSI kaip tas žmogeliukas iš kompiuterinio žaidimo, juokingai eiti ta kryptimi, kur  plytų siena, ir trankyti galvą, skaudžiai trankyti, bet vistiek eiti ten pat, į tą pačią sieną... taigi tą vieną dieną pabundi, ir supranti, kad nebedarysi viso to, ir tada apsisuki ir išeini toliau gyventi savo gyvenimo, ir nuo pirmos dienos jauti, kad tavo sprendimai buvo teisingi, nes kad ir kas laukia ateityje - tai ką pasirinkai, gali vadinti gyvenimu.
O gyvenimas pilnas paradoksų - kartais pajudini vieną plytą iš tos sienos, kur pasakojau, ir staiga visa siena sudreba ir ima byrėti nesustabdomai, tarsi visai be tavo pastangų. Taip, aš pakeičiau savo aplinką, žmones ir darbą, o visą tai darydama tikėjausi, kad tuo pačiu kada nors man pavyks ką nors pakeisti ir savo širdyje. Aš tiek buvau pavargusi šiuo klausimu, tiek metų bandžiau kalbėti su savimi gražiuoju ir piktai, tiek skaudinau save ir kitus žmones, kad jau buvau nurašiusi visas viltis, palikusi tik mintį kadanors, ir palikusi tam asmeniui leidimą mano gyvenime stumdyti viską, kaip jam patinka. O tada tais 2015-ais, tas personažas jau užėmė tik dalį mano metų, nes vieną dieną aš iškėliau ranką iš vandens, ir mane ištraukė. Kol džiovinausi plaukus, sakiau, o, čia man labai sunku papasakoti, kiek aš esu pasmerkta šitai savidestrukcijai, nes čia yra tokie nesutraukomi pančiai... Dabar man sunku pasakyti tiksliai, kelioms dienoms praėjus aš supratau, kad viskas, kas likę iš storų geležinių grandinių - tai plonas siūlelis, kuriam nukirpti užteko manikiūrinių žirklučių...
Šie dalykai, kuriuos čia aprašiau - ir dar tikriausiai ne kartą juos minėsiu - yra mano dabartinė laimė. Aš džiaugiuosi, kad jau esu tokia stipri, kokia tik galėjau pasvajoti būsianti prieš kokius penkerius metus, ir tikiuosi, kad tos stiprybės man užteks būsimiems iššūkiams.
Praėję metai emociškai buvo keisti - aš žinau, kad su manimi geriausiai sutaria žmonės, kurių gyvenimuose irgi visuomet šioks toks judesys tarp jausmų, minčių ir veiksmų - nors aš tiesiog tokius žmones vadinu galvojančiais... bet čia jau kita tema. Tai su tokiais mes galime būti patys geriausi draugai, o su likusiais - ir kodėl tai dažniausiai moterys - kartais nutinka taip, kad keliai išsiskiria, įvyksta nesusikalbėjimas, arba gimsta įvairios nuoskaudos. Buvo ir pora peilių į nugarą, bet o kam nepasitaiko, ar ne? Išsitrauki ir judi toliau. 
Bet 2015-ieji buvo ir velniškai smagūs metai! Prieš pat naujus kalbėjom su drauge apie tai, kaip čia tinkamai reikia atšvęsti tuos naujuosius, o aš manau, kad koks skirtumas - tiek tų "naujų metų" atšventėm per 2015-us, kad jie paminėti atitinkamai ir nepaneigiamai. Ta linksma nata ir baigiu šitą netrumpą įrašą. Labiausiai noriu palinkėti Jums, mano skaitytojai, kitiems metams AZARTO - gyventi, mylėti, kurti, gulti ir keltis kiekvieną rytą į darbą, ar į savaitgalį tik su noru, tikėjimu, džiaugsmu ir viską visada daryti azartiškai, nes kitaip tiesiog yra neverta, ir geriau nedaryti visai. 
Apkabinu ir bučiuoju! Ieva.

2015-12-27

Tarpušventis ir marcipanai.

Šiandien turėjo snigti. Laukiu snaigių, jaučiuosi apgauta iš ryto išvydusi tą patį pilką horizontą. Taip norisi ko nors gaivaus, kūdikiškai balto ir švaraus po šito nuodėmingo stalų nugulimo, šokoladinių kalėdų senių pusryčiams ir furšetų šiokiadieniais laiko.
Sėdžiu restorane ir trečią kartą žiovauju. Žinau, kad blogai. Vieną kartą nusižiovavus nieko baisaus - svarbiausia iš karto po to pasiaiškinti, kaip prastai miegojai, arba kad nuo žvakių liepsnos trūksta oro. Antrą kartą skambiai nusijuok, ir sakyk, ne, rimtai, ŽVAKĖS. O trečias kartas jau blogai. Jau kažkaip akivaizdu, kad išsiblaškius. Kaip ten ta Vokietija, domiuosi.
Mintyse turbūt turėčiau keikti tave, bet ar aš galėčiau -  tik pagalvoju, kad reikia įsidėmėti detales, apie kurias paklausi - vientisinius ar sudėtinius pašnekovo sakinius, rankų judesius ir pėdų padėtį, užduotus klausimus ir savo atsakymus. Paskui greičiausiai pateiksi išvadą, kad šitas irgi netinka. 
Paskandinu savo šypsnį pigiam karštam vyne ir toliau gerai leidžiu laiką. Juk vis dar Kalėdos, ir tikiu, jog galiausiai viskas bus gerai.
Tualete žvelgdama į veidrodį susitinku su viena mergina akimis - ar pastebėjot, kokia ten keista vieta? Moterys, tokios panašios, bet iškritusios iš savo skirtingų kontekstų, situacijų ir pasimatymų - vienos nekantraudamos dažosi lūpas, kitos užmušinėja laiką, yra gal ir tokių, kur dairosi kokio pločio langas pasitaikė - ar ne per aukštai, ir ar pratilptų. Mirkteliu šviesiaplaukei - aš čia tik rankų nusiplauti, makiažas kaip po švenčių, dar labai pakankamas.
Prieš lipant iš mašinos man sako, kad skaniai kvepiu. Bet aš jau viena koja lauke ir šiaip, einu skaityti knygos ir valgyti savo vokiškų marcipanų.
Knyga apie beprotystę, viltį ir optimizmą. Pora naktų - ir jau beveik perskaityta. Rekomenduosiu, bet tik kai sužinosiu atomazgą - įtariu, kad tik po jos susiformuos įspūdis - gausiu atsakymą, ar visi optimistai idiotai, ar ne, ir kaip tas atsakymas man patiks.
O rytoj jau gal tikrai - tikėkimės, ir širdingai linkiu - pasnigs...

2015-12-24

Kalėdinis įrašas 2015.

Darbai, darbai, darbai, bėgimas, terminai, renginiai, reikalai , BUM - Kūčios. Toks jausmas, kad šiemet šventės atsėlino kažkaip iš pasalų. Bet o ką joms, aš irgi nesiskundžiu. Vakar susirašiau į sąrašą ant desktop'o Kūčių dienos darbus (koks išvis malonumas yra turėti laiko tokį sąrašą susidaryti, nors ir kartą metuose), čia mano asmeninė tradicija. Ką turiu nuveikti iki važiuojant prie mišrainių ir kūčiukų. Tame sąraše ir Čikos maudymas, ir manikiūras, ir el. sveikinimų siuntinėjimas, ir - būtinai - kuris nors super kalėdiškas, šimtą kartų matytas, bet kažkodėl vis dar vežantis filmas, ir vonia pilna putų, ir - vienas svarbiausių - kalėdinis įrašas į Nekalbadienį. Galvojau, neįsivaizduoju ką aš jiems parašysiu šiemet, bet atsisėdau su taure putojančio ir Čika ant kelių, ir va - nejučia turim vieną pastraipą.
Žinau, kad yra skaitančių mano dienoraštį, kurie tikisi, kad viename įraše parašysiu ką nors konkretesnio apie savo asmeninį gyvenimą, bet aš neparašysiu. Parašysiu vėl miglotai ir nekonkrečiai - praėję metai buvo nuostabūs. Ar matėt filmą Holiday (2006 m.) su Jude Law ir Drew Barrymore? Ten yra vieta, kur Drew užtrenkia duris savo ilgamečiam galvos skausmui ir iš tos laimės ima spiegti, nes nustūmė tokį akmenį sau nuo pečių. Pasakysiu, kad kelintą kartą tą filmą žiūrėdama, šiemet ją pirmą kartą iš tiesų supratau.
Kai aš uždariau tas duris, man pradėjo suktis galva, ir aš jai leidau suktis - seniai buvau to nusipelniusi, ir apskritai, mano nuomone - kiekviena moteris to yra nusipelniusi - vieną kartą pagaliau iš tiesų pasileisti plaukus, ir pradėti imti iš gyvenimo viską, ko tik užsigeidi - naujus iššūkius, žavingus vyrus, pavojingus sprendimus, šampano purslus ir įžūlius poelgius. Kaip vienas žmogus pasakė - dabar aš turėsiu viską pakeisti tavo galvoje, ir man bus žiauriai nelengva.
Ir aš tikrai nesakau, kad kas nors apskritai yra lengva, vakar net  darbą baigiau ašaromis - nes tiek visko prisikaupė, kad leidimas sau prieš šventes išjungti darbinę programą paskutinėmis darbo dienos minutėmis atrišo visą įtampą, susikaupimą, nerimą ir stresą, kurį išliejau mylimam žmogui ant peties... Bet ir vėl - kokia tai yra žmogiška laimė.
Jo, aš vis dėlto esu laiminga šiemet per Kūčias. Ir baigiu įrašą, kol nepradėjau perdėtai seilėtis ir graudintis. Šiandien yra nuostabiausia diena metuose, o mama paskambino, kad eik, išdarinėk silkę. Tai tam kartui tiek, SU ŠVENTĖM, bučiuoju, Ieva.