Sekmadienis.Sulėtintai.

Už lango  pavasaris, smagu svajoti, kaip eisim pasivaikščioti, kai bus šilta, šviesu, gražu, o šuo jau turės pavadėlį. Sekmadienis keista diena. Keistas sekmadienio rytas, kai kava geriama su pienu. Ir lėtai.

Savaitgalis kainavo daug svarstymų, galvos skausmo, nerimo. O dabar tokia tyli ramybė širdy. Sekmadieninė. Aplinkybės kartais susiklosto taip palankiai, kad tau, žmogau, nereikėtų padaryti klaidos. Kaip patogu. Žinoma, nieko nėra nepakeičiamo, pilna aplinkelių ir apylankų, kuriais galima nuvažiuoti į tą patį klaidos tašką, nes gal atrodo, kad ten žolė žalesnė ir dangus skaistesnis, nors jau tuo smarkiai abejoji. Tiesiog iš smalsumo.
Bet kas sekmadieniais galvoja apie tokius dalykus?
Skambino tėtis, kad užsukčiau kada - laukia lauktuvės -  knygos iš knygų mugės. O taip, būtinai. Ir į biblioteką. Pasiilgau savo geriausių draugių. Praėjus kuriam laikui be knygos, man ima laužyti kaulus.
Vakar kalbėjomės apie žmogaus vertės jausmą. Kiekvienas turim savo asmeninį vertės matą, bet tikriausiai ne aš viena matuoju savo vertę nemaža dalimi pagal tai, kokie žmonės mane supa.
Aš esu žmogus, vertingas tiek, kiek praturtinu kitą žmogų.
Dar galvoju apie tai, koks skirtingas gali būti ilgesys. Klampus ir tamsus, su maža šviesele tunelio gale. O gali būti gaivus ir svajingas kaip pavasario vėjelis, su džiugesio nuojauta. Beveik vienas malonumas.
Ir nėra dienos, kai aš su chalatu atrodau taip gerai, kaip sekmadienį.

Pavasariniai sveikinimai iš ligos patalo

Bet tikrai labai gerai, kad atėjo pavasaris.

Tik truputėlį jaučiuosi kaip žvėriukas tarp keturių sienų. Nepaisant to, kad vakar sirgdama susiviliojau su drauge trumpam apsilankyti kine ir restorane, daugiau sąžiningai niekur neinu,spėjau užmatyt kaip nebežiemiškai saulėtai gražu buvo.Restoranas tai vertas atskiro paminėjimo, nes jaunystės laikų. Visai nepasikeitęs, ir toks pats prabangus. Kai atnešė sąskaitą, teko pasukti galvą, iš kur tada mes, studenčiokės, sukrapštydavom tiek pinigų tokiems apsilankymams, mistika. Paskui sakėm, gal jau nebegrįšim, nes yra geriau, bet dabar galvoju, kad visvien yra miela, kad tokios nekintančios vietos egzistuoja. Laiko mašinos. Kiekvienas gal tokią turim.

O dar ryte kaimynė paskambino į duris patikrinti, ar čia aš, ar vagys namie šnara, nes gi Ieva būna darbe nuo ryto.Oi, net nesvajokit plėšti mano neaprėpiamų turtų, kai tokia puiki kaimynių apsaugos sistema ir dar kovinis šuo jorkšyras.

Net baisu savo vyriškį vieną čia palikti, nes o jei kuri dar nepažinos, ir atlėkusi pamojuos kočėlu, žinote. 

Ir kad jūs matytumėt, kokiais brudais aš skalauju gerklę, kiek purškalų ir šnypiančių tablečių aplinkui mane, nuo šito viso nori nenori didesniu ligoniu nei esi pasijunti.Užtat nei vienos vienkartinės nosinės. Visos panaudojamos ir išmetamos. Tą, kurią paslėpiau chalato kišenėj, vėliau reikėjo rinkti smulkiais skuteliais nuo grindų. Mano šuo pamišęs dėl nosinių, vienareikšmiškai.

Labai laukiu rytojaus, nes prasidėjus savaitgaliui metu sirgti, nieko nežinau. Taigi beliks sulaukti vakaro...ir tikėtis, kad visi mano mylimieji atsilaikys nuo mano bacilų, kurios šiuo metu prisikabinę, ir atsipirks tuo lengvu krenkštimu ir kosčiojimu, kuriais apdovanojau.Teisinuosi tik tuo, kad sveiksti daug daug greičiau, kai tave apkabina...

Ligonis

Tai labas. Pas mane siaučia nauji vėjai. Vai vai, kaip puiku ir gerai, žinau, ir jūs už mane džiaugiatės, ir aš už save, ir už jus.

Sugalvok tu man, rašyti į blog'ą, kai galva plyšta, ir gal net turiu temperatūros, bet jei pasimatuosiu, mamai paskambinus, nebegalėsiu pasakyt, kad jos nėra. Mama skambina kas kelias valandas klausti kaip jaučiuosi, nors tai gal ne pats mieliausias būdas rūpintis vaiku, kai jis neprakalba. O juk paskambinus telefonu paprastai kalbamasi, taip?

Nu bet smagu, kai rūpinasi, aš irgi dabar jau vis dažniau rūpinuosi ir  ne tik šuniu. Kepu apkepus, bulvinius blynus ir suktinukus, ir net gaminu pusryčius, šunį su narvu arba rankine vežioju pas kirpėjus ir veterinarus, o kad nenukentėtų kultūrinė gyvenimo pusė, renkuosi spektaklius iš repertuaro. O dar draugių nepamirštu, ir žiauriai nekenčiu diskriminuojančios praktikos, kai poros draugauja tik su poromis, pamiršę savo viengungius draugus.

Faina labai be galo, ir patinka man, gal net patiks ilgiau nei kokį mėnesį ar du, tik tokios savijautos niekaip neišspaudžiu tinkamos rašytinių sakinių nuotaikos.

Neįtikėtina, belekaip neįtikėtina, bet tuo metu, kai žmonės man perša tokias mielas mintis:

Galvoti apie save;

Saugoti save;

Rūpintis savim;

Apsilankyti pas daktarą (nu šita taigi nerealiai viliojanti);

...aš sakau nea, eisiu darban, reikia pabaigti mėnesį. Visą dieną kartoju šitą frazę ir save stebinu, ir aplinkinius.

Nežinau, ar kas patikėjot, bet aš laiminga.

Bučkis, su virtualiom Ievos bacilom.

Jau tie vyrai. Arba nervinis akies tikas.

Esu paranojikė, man sunku susitaikyti su tuo, kad kažko negaliu 100 procentų kontroliuoti, kad kažkas vyksta pagal kokią nors kitokią tvarką nei mano suplanuota. Sunku pripažinti laiko tėkmės principus.

Pokyčiai intriguoja, pokyčiai kelia siaubą. Jau nesu ta atvira knyga - imkite mane ir skaitykit. Daug ką žinau, kad privalau pasilaikyti sau, net ne dėl savęs.

Džiaugiuosi, kad bent jau šunį taip paprasta padaryti laimingu - pasiimti ryte į lovą, laiku papildyti indelį maisto ir pamėtyti žaisliuką, atvesti svečių kartas nuo karto, pakasyti pilvuką ir aplink ausytes. Šuniškas rojus.

Su žmonėmis daug sudėtingiau, o dar ir pas mane stabdžiai nesudėvėti. Stop ir taškas, raudonas šviesoforo signalas, taip paprasta viską sugadinti. Taip ir stoviu kovotojo pozoj prie ringo. Arba arba, jokių kompromisų.

Kodėl iššūkiai taip masina? Galima būtų daug paprasčiau tikriausiai.

Ir taip kiekvieną kartą. Juokinga net. Bet žmogiška. 

Šiandien parašiau valdžiai, kad prastai jaučiuosi, maniau, tegul burnoja ir piktinasi, visiškai tas pats man, nes nepakeliu galvos nuo pagalvės ir tikrai neisiu darban. Gavau atsakymą, kad ilsėčiausi ir sveikčiau, gerčiau daug arbatų... Kaip čia taip, jokios galimybės pasiboksuoti ringe?
Keičiasi santykių statusas, nutinka taip, tada klausau priekaištų tiradas visom ryšio priemonėm pareinančias iš kažkodėl po lapais miegojusių vyrų. Kaip aš čia pamiršau jiems pasisiūlyti.  Kaip neišplatinau pranešimo apie laukiančias nerakintas nakčia buto duris? Kaip nepasiklojau kilimėliu po kojom, nes aš gi žinau, na kaip aiškiaregė ŽINAU, kad jam esu reikalinga.Ar pasaulis apsivertė ir dabar merginos turi mirkčioti akytę, kiloti antakį ir sudominti apsnūdusį patiną?
Mirk mirkt.
Būkit vyrai. Ir būkit pasiruošę.
Mirkt.

Šeimininke, einam gal jau miegoti, 8 ryto vis dėlto.

Negaliu naktimis miegoti. Pasaulio pabaiga. Šuo nesupranta, bet palaiko - šeimininkė ir šaratukams atsisukus taigi šeimininkė. Sakyti, kad smagu, tai ne tas žodis. Man smagu, kad apskritai tokie dalykai nutinka, o baisu tai aišku belekaip.

Kas nerizikuoja, tas negeria šampano?

Kaip bebūtų, bet tai vienos simbolinės eros pabaiga ir naujos pradžia. Be abejonės.

Reklamuojamės

Ir vėl apdovanojimai, ir vėl visi mes stilingi. Kai paskaitinėju moteriškių tinklaraščius, kartais labai juokinga tampa, pažiūrėjus į nominacijas - stilingieji blog'ai atrodo labai komiškai vien dėl to, kad kažkas juos stilingais pavadino. Geriau sakytume, mėgstamiausių blog'ų apdovanojimas, arba šauniausių... O dabar gi ta stiliaus sąvoka man čia taip nelimpa, nei daugeliui, nei man pačiai.
Bet ir vėl tokį mat apdovanojimą gavau, dėkoju nuoširdžiai ir atsakingai pildau sau Aušros patikėtą pareigą: 7 dalykai apie mane, ir mano mėgstami, skaitomi blog'ai.
7 dalykai apie mane... Vaje, sunki užduotis, prisipažinsiu žmogui, taip mėgstančiam apie save kalbėti. Neieškosiu pažiūrėti, ką praeitą kartą suminėjau, gal pavyks nesikartoti. Atsiprašau, jei tai jūsų visai nedomina, bet aš:

• Mėgstu muzikos pagalba nusikelti į neegzistuojantį pasaulį, kur išsipildę visos mano svajonės. Retai kada mano namuose dideliu garsu groja muzika, tačiau būna tokių valandų, kai aš su ausinėmis klausau jos visu garsu ir keliauju. Tuomet niekas nerūpi, laikas trumpam išsijungia. Šiaip jau vaikystėje maniau, kad greičiau pamiršiu taip svajoti, bet va.
•  Nesveikinu žmonių su vardadieniais. Atleiskit. Pati tik neseniai tą supratau, bet yra tik vienas žmogus, kurį sveikinu su vardadieniu, vienas vienintelis, o kitų ne. Nei tėčio, nei net mamos, nei geriausių draugių. Gal kad mane dažniausiai visi pamiršta per Kūčias pasveikinti su vardadieniu, taip išsivystė šitas abejingumas vardo dienai, bet tikrai nejaučiu jokio žmogaus nuopelno už tai, kad kurią nors dieną jo vardas įrašytas kalendoriaus lapely. Bet gal ne viena aš tokia...
• Niekada ir niekam neleidžiu savęs įžeidinėti. Net jei nujaučiu, kad žmogus juokauja, bet jau priartėjo prie įžeidimo ribos, geriau pasitikslinsiu, ar tu tik nebandai manęs įžeisti. Ir jei galiu,kertu atgal.
• Nemėgstu rizikos ir adrenalino. Jei tik yra galimybė, visada stengsiuosi šių išvengti. 
• Knygas ir žurnalus skaitau precižiškai - neaplenkiu net smulkiu šriftu prirašytų pastraipų puslapio apačioje, kartais net reklamų. Jei perskaitau kurį nors straipsnį ne iš eilės, galiu sakyti, kad visas žurnalo skaitymo malonumas nuėjo niekais.
• Turiu molinių, plastmasinių, stiklinių, ir t.t. varlyčių kolekciją.
• Geriu kavą ir ryte, ir prieš pat miegą. Bet čia jau, manau, tikrai nieko nenustebinau.

O dabar, vietoj viso sąrašo dienoraščių pateikiu vieną, kuris man atrodo nu tikrai tikrai vertas stilingiausiojo titulo. Nepamenu nė vieno įrašo iš šio blog'o, kurio dėka nenusišypsočiau.

• http://hashisher.blogas.lt/

Apie judėjimą

Tikriausiai labai nesuklysčiau pasakiusi, jog jaučiuosi pavargus. Labai nesmagiai skamba "jaučiuosi pavargusi nuo visko", nemėgstu tokių pasakymų, jie labai demotyvuoja ir byloja apie šių dienų madingiausią pozą. Aš nesu pavargusi nuo visko. Tiesiog norisi išsinerti tarsi gyvatei iš visų odų, kurios varžo, nes jau nebetinka.Išeiti iš savo materialios egzistencijos, truputį pasėdėti šalia, ant fotelio.
Man nelengva žmonėms paaiškinti, kur problema. Prisipažinkim, kiekvienas turim savo keistumų, mano keistumas - per didelis sureikšminimas. Dažniausiai savęs. Nors iš šono kartais net atrodo,kad labai atgailauju dėl savo kalčių ir graužiuosi dėl artimo nuomonės, iš tiesų juk tai tėra pasaulio sukoncentravimas į save. Sustojusi prie šviesoforo švelniai trinkteliu per vairą ir labai aiškiai sau įsakau "Liaukis, nes Tu nesi visatos centras. Jiems rūpi mažiau, nei jie parodo ir tau atrodo, jie mažiau džiaugiasi ir mažiau liūdi dėl Tavęs, nei tu manai".Tada vėl važiuoju, nes šviesoforas rodo žalią. Pasaulis jau toks yra, kad visuomet kažkas Tave ne tik sustabdo, bet ir išjudina. Stovėti vietoje yra per didelė prabanga, ir pasaulis tam neskirtas. Mažai laiko.

Speigai laikini

Mano gyvenime dabar toks laikotarpis, kai pačiai ima iš savęs juokas. Vieną dieną....ką ten dieną! Vieną valandą viskas aplinkui man varo isteriją, neįtinka, nepatinka, erzina, ateitis niūri ir tamsi. Kitą - blykst ir viskas susitvarko.
Iš visų šitų svyravimų išvestas vidurkis - teigiamoje pusėje, dėl to tikrai džiugu. Na, būna tų minučių, kai sakau šuniui, tu vienintelis mano mylimas vyras ir apskritai sutvėrimas, užlipi nuo pagalvės ant galvos ir kuteni nosimi man žandus, ko daugiau reikia. O už pusvalandžio gal jau kiek kitaip atrodo,skimbčioja ir "žagsi" visos bendravimo priemonės, o aš lendu po pagalve, nes atseit negirdžiu durų skambučio.Mano šuo neloja, kai kas nors skambina į duris arba jas rakina.Atsitupia į parengiamąją poziciją ir, pasirodžius įsbrovėliui puola... džiaugtis.Ar būna pasaulyje kas nors nuoširdžiau už šuns džiaugsmą?Pavyzdžiui, šiandien pas mus buvo didelė šventė, nes šeimininkė išsitraukė didelę, baltą kailinę kepurę su įvairiais tilindžiuojančiais objektais, tai buvo galima iš laimės netekti sąmonės, va čia tai dėmesio vertas daiktas!
Kieme labai gražiai burzgė, krenkštė, cypė kaimynėliai ir jų mašinos, atidarytais kapotais. O aš išėjau, porą kartų pasukau raktelį, ir su visa savo kepure parėjau namo, nes kaip gera, kai yra kas pasirūpina ir šiltai nuveža į šiltą darbą.
Mano gyvenime bus dar įvairių laikotarpių, kaip ir jūsų, bet mes tikrai visi labai laimingi! Taip nesijaučiat? Kamon, įsigykit šunį. Išsivirkit kavos ir karšto šokolado. Nueikit į pasimatymą. Išneškit šiukšles per šaltį, kad grįžus būtų šilčiau, nei išeinant. Apsikabinkit mylimą žmogų. Išsikepkit keksiukų, pasikvieskit draugę arbatos.Juokitės.
Nes kai bus tikrai blogai, nesakykit, kad aš nesakiau.

Žiema vis dėlto.

Pagaliau prisišaukėm žiemą. Aplinkui balta, žymiai šviesiau, taip minkšta, kai eini... Taip žiemiška ir jauku. Ir aš kaip katinas, atrodo, raivausi ir snaudžiu, o kai išalkstu, valgau keksiukus su marcipanais... Burzgiant kavos aparatui iš patalų pėdinu į putų vonią, iš vonios į pasivaikščiojimą pėstute, kai markstaisi nuo baltumo ir mintys atrodo kažkaip lėčiau pinasi. Tai toks laikas dabar, o man reikia susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Na, taip tingu, taip tingu, bet taigi reikia, taigi įdomu vis dėlto.
Sako, kad šuo anksčiau ar vėliau supanašėja su šeimininku. Na, mano šuo jau dabar įpratęs prie šeimininkės apsisukimų, t.y. snaudžia 70 proc dienos, kitus trisdešimt - bando užkariauti pasaulį savo žavesiu.
Žinau, kad pošventinis sausis baigsis, darbai ims spausti stipriau, teks budintis ir imti laukti pavasario.Viskas atitirps, ir aplinkui, ir širdyse. Visi tikimės geriausio, gal ir vieni kitiems geresni būsim?
Nes šiaip jau žmonės yra savanaudžiai ir keistuoliai.Ir žiemą, ir vasarą.
Tik dvelkteli permainų vėjelis darbe, ir aš jau gaudau kiekvieną naujieną ir kiekvieną klausimą timpteliu mintyse už kojos, O kas jei? O kaip tada?
Na bet ne sausio mėnesį spręsti tokius klausimus, sausio mėnesį reikia snaiges skaičiuoti, žvakutes degti vakarais, dėl jaukumo.
Gerų dalykų laukiame, blogų - vengiame, o kartais viskas susipina, tai žiūrime į visa tai ir raukomės. Kaip čia taip nutiko. Bet gal viskas įveikiama, svarbu - pasiimti nuotaiką kišenėn. Ir niekas nebaisu.
Net pirmadieniai.

Ne visi kiti yra kitokie

Žinau, kad snieguota žiema - tai keliukų kasimas ir automobilio stiklų gremžimas, bet kiekvieną rytą išeidama į darbą tikiuosi išvysti baltus patalus aplinkui. Snieguota žiema reiškia, kad pasaulis vata užsikimšo ausis. Tuomet viskas taip iš toli girdėti... Tik šaižus cypčiojimas žengiant. Kas čia žino, gal jau greit sulauksim. Nors lengvos snaigės, kritusios vakar, vėl virto balutėmis.
Išeinu ryte ir mintyse šypteliu, kad mašiną pastačiau baloj. Vakarais viskas kitaip atrodo, iš mašinos skriste išskrendi, peršoki tą balą kaip eikli stirna, nes gi namo. O va ryte į darbą jau kliūna faktas, kad mašina baloj.
Mano laiptinėje gyvena tokia šeima, kuriuos iki dabar vakarais pastebiu mažus vaikus parsivežant veikiausiai iš darželių - dviračiu. Pririša, pritaiso visaip ir vežasi. Aš vis pasvarstau, čia taip dėl ekologijos gal. Arba ekonominių sumetimų.Taip pat gali būti, kad iš idėjos. Ir man visada truputį nejauku lipti iš mašinos, nes kažkaip yra taip pilka ir neoriginalu va taip važinėti automobiliu. Kaip visi.
Man matyt tėveliai neįskiepyjo originalumo geno.
Vieni mokykloje nešioja išskirtinumą kaip naštą - pavyzdžiui, yra strazdanotas, storas, labai aukštas, ar, dar baisiau - protingas... Tai šitą naštą nešiojantis vaikas tikriausiai silpnumo akimirkomis spjauna į kampą ir pagalvoja, velniop, ir aš toks pilkas noriu būti kaip mano klasė.Tik tada jis sau galvoja, gražu yra būti pilkam. Dabar kai prisimenu tuos metus, tai vaje vaje, kokia ta pilkuma buvo neįdomi ir nyki... Nemačiau aš to. O jie? Gal jie patyliukais matė, jautė, žinojo. Gal dėl to buvo pikti ir suirzę?
Nei mane skriaudė mokykloje, nei kankino, bet viską prisimenu tarsi iš šono. Norėjome būti pilka masė, šiandien tokie ir tapome. Suaugėliai. Gaila, jei neturime ką prisiminti spalvoto. Mokyklos pastatas pilkas, to būtų ir gana, ten reikėjo spalvos ir vaikystės kvapo.
Tai dabar, žiūrėdama, kaip toji mama kiekvieną vakarą tempia dviratį į rūsį mintyse svajoju, kad jie yra spalvoti žmonės, gyvena pašėlusiai smagiai, kad juokiasi vakarais susėdę prie arbatos iš mūsų visų, kurie stumdomės mašinų aikštelėje.
Šitie vaikai tikrai tikrai prisimins, kaip mama juos vežė dviračiu namo iš darželio, ir net ne todėl, kad jie tokie kitokie buvo ir originalūs, bet labiausiai todėl, kad taip buvo taip smagu.

Kriauklės terapija

Žinote, kaip lengviausia atsijungti nuo pasaulio? Klausytis ausinuko visu garsu plaunant indus. Aišku, pirmiausia gerai yra šunį uždaryti kambaryje, ypač jei jis tokio dydžio kaip maniškis, nes pradėjus šokti virtuvėje galima lengvai užminti. Ups.
Šiuo metu man labai patinka atsijungti. Mintimis, ta prasme. Panašu, kad net visai neblogai dirbti išmokau tokiam režime.
Šis dienoraštis darosi tikras minų laukas. Naujiems žmonėms nepatartina skaityti senų įrašų, seniems - naujų, ir viskas tampa labai apsunkinta. Jau pagalvoju apie blog'o keitimą, būtų šviežio oro gūsis - rašyti laisvai ir apie viską.
Mmm.
Bet užrašyta istorija ne taip paprasta nusikratyti, čia kaip koks santuokos liudijimas su savo gyvenimu - dokumentas, be kurio tarsi kažko trūktų - kad ir kaip mes pakeiksnojam praeitį ir pasigailime gal net ko nors, bet kažin ar norėtųsi iš tiesų ką nors sunaikinti iš to, kas buvo. Nes čia ne koks disc RW. Čia jau iš naujo tom pačiom gyvenimo vietom nepražygiuosi. Taip ir vežiesi savo patirčių lagaminą ant ratukų, velki per perėjas ir šaligatvius, nes vis dėlto savas, nes o kieno, jei ne tavo?
Beje, jums šventės gal jau baigėsi, o man dar progos viena po kitos pabertos per visą sausį, vienus pasveikink, kitus aplankyk, tretiems suruošk balių su tortu mišrainėm ir karštais. Bet ei, ar aš skundžiuos, ka jūs... Smagu. O juk ateis mano gimtadienis, iš visų atsiimsiu, ha.
Bučkis.

Nes nauja - geriau, nei sena.

Kartais atrodo, kad viskas labai blogai. Na gerai, daugelis ima kraipyti nosytes ir dūsauti, kad man tavo problemas, visaip badyti į gerus dalykėlius, kuriuos turiu, pati aš suprantu, jog kvaila mano vietoj sriūbauti į pagalvę, todėl taip nedarau. Nedarau, nes bijau, kad vieną dieną, kai tų gerų dalykėlių, neduok dieve, ims mažėti, nugraušiu nagelius prisiminus, kaip skundžiausi.
Bet vis dėlto, kartais atrodo, kad viskas blogai. Na tiesiog iš eilės - tai vyras pakiaulina,tai pokyčiai darbe, spuogelis keistas pilve, tai šuo kojytę išsisuka, tai šiaip mergaitiškos bėdos po saule...
Ir ką tada?
Tada belieka laukti šviesos pluošto iš už kampo. Neišvengiamai. Net juokinga, kaip trumpai tenka laukti. Šiandien prunkštelėjau, kodėl taip? Viskas greitai išsisprendžia, kad dar spėtume pagyventi, kaip reikia - linksmai ir palaimingai - kol iš darbo neišmetė, kol spuogelio pas daktarą nepatikrinom, kol... na kol viskas baigsis. Nes baigsis.
 Taip ir gyvenu, tokiomis mažomis akimirkomis, kaip protingo pašnekovo šypsena, kaip žavaus praeivio sugautas žvilgsnis, kaip sielą krikštolu užliejantis malonumas, pasikvėpinus gerais kvepalais...
Rytoj švęsim, kaip mokėsim. Svarbiausia tikėti, kad nuo sausio pirmos viskas keisis į gera. Linkiu naujiesiems visko, apie ką svajoja mano skaitytojai. Tegul ateinantys metai būna malonumų metai Jums...O paskui jau gimdysim vaikus ir ravėsim darželį. Laimingi, be abejonės. Bučkis!

Versace bright crystal

Sveikinimas

Šventų Kūčių ir Kalėdų proga linkiu visiems savo skaitytojams niekada nepamiršti svarbiausio dalyko -  pasaulis yra toks, koks mums atrodo. Ir man atrodo, kad visos pasaulio bėdos gali nors kelioms dienoms išeiti atostogų, net tos, didžiausios ir sunkiausios (t.y. Jūsų), net tos. O tuo tarpu į darbą lai kimba geros nuotaikos užtaisas, meilė, viltis, džiaugsmas ir tikėjimas. Kiekviena diena yra naujas iššūkis. Bučkis visiems zuikiams ir zuikėms:*

Ieva.

Liko 7 dienos

Nespėju parašyti, atsiprašau. Vakar grįžau iš tikro zoologijos sodo. Net keista, kaip mano šeima, ilgus metus deklaravusi savo griežtą nuomonę prieš gyvūnus namuose, ar, dar baisiau - butuose, dabar turim kartu sudėjus du šunis ir katę. Jeigu kas sakote, kad draugų nenusipirksi, tai dar gerai pagalvokite, nes gyvūnėlį perkant pridedama garantija - draugaus ir mylės iki gyvenimo pabaigos.
Gal sugrauš kartais kokį kompiuterio pelytės laidą (pats metas buvo pagaliau įsigyti belaidę) , kaip mano Tutis, ar snausdamas pagadins orą tau gardžiuojantis kavos puodeliu, bet kam rūpi tokie niekai, kai gražuolis juokingas kamuoliukas tavęs laukia 24 valandas per parą, visada pasiruošęs.
Ateinančius metus pasitinku su labai jau dideliu asortimentu jausmų, bet džiaugiuosi, kad didžioji dalis - teigiami.  Visa tai, kas slegia, matyt taip pat turi būti, ir bus, bet kiekviena neganda ar negerumas atneša tą mažą, dažnai net neįžiūrimą gerumą - kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti.
Prieš šventes visi geresni, kiekvienąkart nuoširdžiai tuo stebiuosi ir džiaugiuosi. Kol žmonės dar prisimena žmones, kol susitinka išgerti to stebuklingo ir neišsemiamos prasmės dalyko - puodelio kavos, šitam pasauly viskas gerai.
Ateinantys metai atneš labai daug visko, žinau, norėčiau tik kad gyvenimo svarstyklės vis įmestų tų gerų dalykėlių ant laimės lėkštutės palaikyti pusiausvyrai.
O Kalėdos jau tuoj tuoj.