Apie judėjimą

Tikriausiai labai nesuklysčiau pasakiusi, jog jaučiuosi pavargus. Labai nesmagiai skamba "jaučiuosi pavargusi nuo visko", nemėgstu tokių pasakymų, jie labai demotyvuoja ir byloja apie šių dienų madingiausią pozą. Aš nesu pavargusi nuo visko. Tiesiog norisi išsinerti tarsi gyvatei iš visų odų, kurios varžo, nes jau nebetinka.Išeiti iš savo materialios egzistencijos, truputį pasėdėti šalia, ant fotelio.
Man nelengva žmonėms paaiškinti, kur problema. Prisipažinkim, kiekvienas turim savo keistumų, mano keistumas - per didelis sureikšminimas. Dažniausiai savęs. Nors iš šono kartais net atrodo,kad labai atgailauju dėl savo kalčių ir graužiuosi dėl artimo nuomonės, iš tiesų juk tai tėra pasaulio sukoncentravimas į save. Sustojusi prie šviesoforo švelniai trinkteliu per vairą ir labai aiškiai sau įsakau "Liaukis, nes Tu nesi visatos centras. Jiems rūpi mažiau, nei jie parodo ir tau atrodo, jie mažiau džiaugiasi ir mažiau liūdi dėl Tavęs, nei tu manai".Tada vėl važiuoju, nes šviesoforas rodo žalią. Pasaulis jau toks yra, kad visuomet kažkas Tave ne tik sustabdo, bet ir išjudina. Stovėti vietoje yra per didelė prabanga, ir pasaulis tam neskirtas. Mažai laiko.

Nekukliai pasakyta

Gerai, kalbėsiu ne apie vyrus, ne apie moteris. Apie žmones, nes ir tie, ir kiti taip elgiasi. Niekada ir niekaip nesupratau tų žmonių, kurie pratę apie save sakyti, jog esu paprastas ir kuklus žmogus. Na, gerai, patikėkime dar tuom, kad kuklumas iš tiesų kam nors gali pasirodyti vertybė. Bet kam įkyriai brukti informaciją, kad esi nepasitikintis savimi, drovus ir pažeidžiamas?
Aš lieku žiūrėti tiesiu žvilgsniu į tokį asmenį, bet mintyse jau kaukia evakuacijos sirenos, žybsi STOP ženklai ir man baugu ne tik kai tai sako vyras, bet ir mergina. Nesakau, kad tai yra kokia nors smerktina savybė, visiškai ne. Tai yra labai dažnai mūsuose pasitaikanti psichologinė trauma, kuri ir man pačiai šiek tiek yra nesvetima, panašiai kaip vaikystėj pirmiausiai sukiojiesi mamai aplink sijoną, o tik po kurio laiko ateini žaisti su vaikais.
Ir vis dar, kai draugė sako, nu kodėl tu jai nepasakai ką iš tiesų galvoji, nes taigi daugiau gyvenime tos moters nesutiksi, tai kam tvardytis, aš visvien tvardausi, nes man atrodo kažkaip nesmagu rėžti taip įžūliai į akis nemalonius dalykus, nors net ir tuom nepralenkčiau įkyraus ir netašyto tos moters elgesio. Ir tai yra mano trūkumas.
O su trūkumais visą gyvenimą stengiuosi kovoti. Daug ką pavyko įveikti, daug dar priešaky, ir kažin ar apskritai visą planą pavyks įgyvendinti, bet juk stengiuosi. Ir tai tikrai nereiškia, kad susėdus su kuriuo nors artimu žmogum neatsidūstu ir nepasakau, velnias, kiek dar manyje kompleksų...  arba kaip man dar trūksta pasitikėjimo šitoj vietoj...
Bet prašyčiau atleisti, sėdėdama su vaikinu per pasimatymą niekada nesakiau aš esu iš prigimties labai paprasta, nemėgstu įspūdingų, ryškių žmonių. Taigi pašnekovas pirmiausia pagalvos, kad renkuosi jį kaip pilkiausią kandidatą iš viso sąrašo!
Užsikirtusi nekartoju savo namiškiams, kad ak, aš labai savimi nepasitikiu, taip taip,žinau kad taip negerai, bet nieko nepadarysi, nes juk tai tas pats, kas iškelti baltą vėliavą - pasiruoškite mane remti ir globoti visą ateinantį gyvenimą, nes aš jau niekuo pati netikiu ir nesitikiu su šita savo negalia.
Keistai sumišę privalumai ir trūkumai žmonių galvelėse būna.

Speigai laikini

Mano gyvenime dabar toks laikotarpis, kai pačiai ima iš savęs juokas. Vieną dieną....ką ten dieną! Vieną valandą viskas aplinkui man varo isteriją, neįtinka, nepatinka, erzina, ateitis niūri ir tamsi. Kitą - blykst ir viskas susitvarko.
Iš visų šitų svyravimų išvestas vidurkis - teigiamoje pusėje, dėl to tikrai džiugu. Na, būna tų minučių, kai sakau šuniui, tu vienintelis mano mylimas vyras ir apskritai sutvėrimas, užlipi nuo pagalvės ant galvos ir kuteni nosimi man žandus, ko daugiau reikia. O už pusvalandžio gal jau kiek kitaip atrodo,skimbčioja ir "žagsi" visos bendravimo priemonės, o aš lendu po pagalve, nes atseit negirdžiu durų skambučio.Mano šuo neloja, kai kas nors skambina į duris arba jas rakina.Atsitupia į parengiamąją poziciją ir, pasirodžius įsbrovėliui puola... džiaugtis.Ar būna pasaulyje kas nors nuoširdžiau už šuns džiaugsmą?Pavyzdžiui, šiandien pas mus buvo didelė šventė, nes šeimininkė išsitraukė didelę, baltą kailinę kepurę su įvairiais tilindžiuojančiais objektais, tai buvo galima iš laimės netekti sąmonės, va čia tai dėmesio vertas daiktas!
Kieme labai gražiai burzgė, krenkštė, cypė kaimynėliai ir jų mašinos, atidarytais kapotais. O aš išėjau, porą kartų pasukau raktelį, ir su visa savo kepure parėjau namo, nes kaip gera, kai yra kas pasirūpina ir šiltai nuveža į šiltą darbą.
Mano gyvenime bus dar įvairių laikotarpių, kaip ir jūsų, bet mes tikrai visi labai laimingi! Taip nesijaučiat? Kamon, įsigykit šunį. Išsivirkit kavos ir karšto šokolado. Nueikit į pasimatymą. Išneškit šiukšles per šaltį, kad grįžus būtų šilčiau, nei išeinant. Apsikabinkit mylimą žmogų. Išsikepkit keksiukų, pasikvieskit draugę arbatos.Juokitės.
Nes kai bus tikrai blogai, nesakykit, kad aš nesakiau.

Žiema vis dėlto.

Pagaliau prisišaukėm žiemą. Aplinkui balta, žymiai šviesiau, taip minkšta, kai eini... Taip žiemiška ir jauku. Ir aš kaip katinas, atrodo, raivausi ir snaudžiu, o kai išalkstu, valgau keksiukus su marcipanais... Burzgiant kavos aparatui iš patalų pėdinu į putų vonią, iš vonios į pasivaikščiojimą pėstute, kai markstaisi nuo baltumo ir mintys atrodo kažkaip lėčiau pinasi. Tai toks laikas dabar, o man reikia susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Na, taip tingu, taip tingu, bet taigi reikia, taigi įdomu vis dėlto.
Sako, kad šuo anksčiau ar vėliau supanašėja su šeimininku. Na, mano šuo jau dabar įpratęs prie šeimininkės apsisukimų, t.y. snaudžia 70 proc dienos, kitus trisdešimt - bando užkariauti pasaulį savo žavesiu.
Žinau, kad pošventinis sausis baigsis, darbai ims spausti stipriau, teks budintis ir imti laukti pavasario.Viskas atitirps, ir aplinkui, ir širdyse. Visi tikimės geriausio, gal ir vieni kitiems geresni būsim?
Nes šiaip jau žmonės yra savanaudžiai ir keistuoliai.Ir žiemą, ir vasarą.
Tik dvelkteli permainų vėjelis darbe, ir aš jau gaudau kiekvieną naujieną ir kiekvieną klausimą timpteliu mintyse už kojos, O kas jei? O kaip tada?
Na bet ne sausio mėnesį spręsti tokius klausimus, sausio mėnesį reikia snaiges skaičiuoti, žvakutes degti vakarais, dėl jaukumo.
Gerų dalykų laukiame, blogų - vengiame, o kartais viskas susipina, tai žiūrime į visa tai ir raukomės. Kaip čia taip nutiko. Bet gal viskas įveikiama, svarbu - pasiimti nuotaiką kišenėn. Ir niekas nebaisu.
Net pirmadieniai.

Ne visi kiti yra kitokie

Žinau, kad snieguota žiema - tai keliukų kasimas ir automobilio stiklų gremžimas, bet kiekvieną rytą išeidama į darbą tikiuosi išvysti baltus patalus aplinkui. Snieguota žiema reiškia, kad pasaulis vata užsikimšo ausis. Tuomet viskas taip iš toli girdėti... Tik šaižus cypčiojimas žengiant. Kas čia žino, gal jau greit sulauksim. Nors lengvos snaigės, kritusios vakar, vėl virto balutėmis.
Išeinu ryte ir mintyse šypteliu, kad mašiną pastačiau baloj. Vakarais viskas kitaip atrodo, iš mašinos skriste išskrendi, peršoki tą balą kaip eikli stirna, nes gi namo. O va ryte į darbą jau kliūna faktas, kad mašina baloj.
Mano laiptinėje gyvena tokia šeima, kuriuos iki dabar vakarais pastebiu mažus vaikus parsivežant veikiausiai iš darželių - dviračiu. Pririša, pritaiso visaip ir vežasi. Aš vis pasvarstau, čia taip dėl ekologijos gal. Arba ekonominių sumetimų.Taip pat gali būti, kad iš idėjos. Ir man visada truputį nejauku lipti iš mašinos, nes kažkaip yra taip pilka ir neoriginalu va taip važinėti automobiliu. Kaip visi.
Man matyt tėveliai neįskiepyjo originalumo geno.
Vieni mokykloje nešioja išskirtinumą kaip naštą - pavyzdžiui, yra strazdanotas, storas, labai aukštas, ar, dar baisiau - protingas... Tai šitą naštą nešiojantis vaikas tikriausiai silpnumo akimirkomis spjauna į kampą ir pagalvoja, velniop, ir aš toks pilkas noriu būti kaip mano klasė.Tik tada jis sau galvoja, gražu yra būti pilkam. Dabar kai prisimenu tuos metus, tai vaje vaje, kokia ta pilkuma buvo neįdomi ir nyki... Nemačiau aš to. O jie? Gal jie patyliukais matė, jautė, žinojo. Gal dėl to buvo pikti ir suirzę?
Nei mane skriaudė mokykloje, nei kankino, bet viską prisimenu tarsi iš šono. Norėjome būti pilka masė, šiandien tokie ir tapome. Suaugėliai. Gaila, jei neturime ką prisiminti spalvoto. Mokyklos pastatas pilkas, to būtų ir gana, ten reikėjo spalvos ir vaikystės kvapo.
Tai dabar, žiūrėdama, kaip toji mama kiekvieną vakarą tempia dviratį į rūsį mintyse svajoju, kad jie yra spalvoti žmonės, gyvena pašėlusiai smagiai, kad juokiasi vakarais susėdę prie arbatos iš mūsų visų, kurie stumdomės mašinų aikštelėje.
Šitie vaikai tikrai tikrai prisimins, kaip mama juos vežė dviračiu namo iš darželio, ir net ne todėl, kad jie tokie kitokie buvo ir originalūs, bet labiausiai todėl, kad taip buvo taip smagu.

Kriauklės terapija

Žinote, kaip lengviausia atsijungti nuo pasaulio? Klausytis ausinuko visu garsu plaunant indus. Aišku, pirmiausia gerai yra šunį uždaryti kambaryje, ypač jei jis tokio dydžio kaip maniškis, nes pradėjus šokti virtuvėje galima lengvai užminti. Ups.
Šiuo metu man labai patinka atsijungti. Mintimis, ta prasme. Panašu, kad net visai neblogai dirbti išmokau tokiam režime.
Šis dienoraštis darosi tikras minų laukas. Naujiems žmonėms nepatartina skaityti senų įrašų, seniems - naujų, ir viskas tampa labai apsunkinta. Jau pagalvoju apie blog'o keitimą, būtų šviežio oro gūsis - rašyti laisvai ir apie viską.
Mmm.
Bet užrašyta istorija ne taip paprasta nusikratyti, čia kaip koks santuokos liudijimas su savo gyvenimu - dokumentas, be kurio tarsi kažko trūktų - kad ir kaip mes pakeiksnojam praeitį ir pasigailime gal net ko nors, bet kažin ar norėtųsi iš tiesų ką nors sunaikinti iš to, kas buvo. Nes čia ne koks disc RW. Čia jau iš naujo tom pačiom gyvenimo vietom nepražygiuosi. Taip ir vežiesi savo patirčių lagaminą ant ratukų, velki per perėjas ir šaligatvius, nes vis dėlto savas, nes o kieno, jei ne tavo?
Beje, jums šventės gal jau baigėsi, o man dar progos viena po kitos pabertos per visą sausį, vienus pasveikink, kitus aplankyk, tretiems suruošk balių su tortu mišrainėm ir karštais. Bet ei, ar aš skundžiuos, ka jūs... Smagu. O juk ateis mano gimtadienis, iš visų atsiimsiu, ha.
Bučkis.

Nes nauja - geriau, nei sena.

Kartais atrodo, kad viskas labai blogai. Na gerai, daugelis ima kraipyti nosytes ir dūsauti, kad man tavo problemas, visaip badyti į gerus dalykėlius, kuriuos turiu, pati aš suprantu, jog kvaila mano vietoj sriūbauti į pagalvę, todėl taip nedarau. Nedarau, nes bijau, kad vieną dieną, kai tų gerų dalykėlių, neduok dieve, ims mažėti, nugraušiu nagelius prisiminus, kaip skundžiausi.
Bet vis dėlto, kartais atrodo, kad viskas blogai. Na tiesiog iš eilės - tai vyras pakiaulina,tai pokyčiai darbe, spuogelis keistas pilve, tai šuo kojytę išsisuka, tai šiaip mergaitiškos bėdos po saule...
Ir ką tada?
Tada belieka laukti šviesos pluošto iš už kampo. Neišvengiamai. Net juokinga, kaip trumpai tenka laukti. Šiandien prunkštelėjau, kodėl taip? Viskas greitai išsisprendžia, kad dar spėtume pagyventi, kaip reikia - linksmai ir palaimingai - kol iš darbo neišmetė, kol spuogelio pas daktarą nepatikrinom, kol... na kol viskas baigsis. Nes baigsis.
 Taip ir gyvenu, tokiomis mažomis akimirkomis, kaip protingo pašnekovo šypsena, kaip žavaus praeivio sugautas žvilgsnis, kaip sielą krikštolu užliejantis malonumas, pasikvėpinus gerais kvepalais...
Rytoj švęsim, kaip mokėsim. Svarbiausia tikėti, kad nuo sausio pirmos viskas keisis į gera. Linkiu naujiesiems visko, apie ką svajoja mano skaitytojai. Tegul ateinantys metai būna malonumų metai Jums...O paskui jau gimdysim vaikus ir ravėsim darželį. Laimingi, be abejonės. Bučkis!

Versace bright crystal

Sveikinimas

Šventų Kūčių ir Kalėdų proga linkiu visiems savo skaitytojams niekada nepamiršti svarbiausio dalyko -  pasaulis yra toks, koks mums atrodo. Ir man atrodo, kad visos pasaulio bėdos gali nors kelioms dienoms išeiti atostogų, net tos, didžiausios ir sunkiausios (t.y. Jūsų), net tos. O tuo tarpu į darbą lai kimba geros nuotaikos užtaisas, meilė, viltis, džiaugsmas ir tikėjimas. Kiekviena diena yra naujas iššūkis. Bučkis visiems zuikiams ir zuikėms:*

Ieva.

Liko 7 dienos

Nespėju parašyti, atsiprašau. Vakar grįžau iš tikro zoologijos sodo. Net keista, kaip mano šeima, ilgus metus deklaravusi savo griežtą nuomonę prieš gyvūnus namuose, ar, dar baisiau - butuose, dabar turim kartu sudėjus du šunis ir katę. Jeigu kas sakote, kad draugų nenusipirksi, tai dar gerai pagalvokite, nes gyvūnėlį perkant pridedama garantija - draugaus ir mylės iki gyvenimo pabaigos.
Gal sugrauš kartais kokį kompiuterio pelytės laidą (pats metas buvo pagaliau įsigyti belaidę) , kaip mano Tutis, ar snausdamas pagadins orą tau gardžiuojantis kavos puodeliu, bet kam rūpi tokie niekai, kai gražuolis juokingas kamuoliukas tavęs laukia 24 valandas per parą, visada pasiruošęs.
Ateinančius metus pasitinku su labai jau dideliu asortimentu jausmų, bet džiaugiuosi, kad didžioji dalis - teigiami.  Visa tai, kas slegia, matyt taip pat turi būti, ir bus, bet kiekviena neganda ar negerumas atneša tą mažą, dažnai net neįžiūrimą gerumą - kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti.
Prieš šventes visi geresni, kiekvienąkart nuoširdžiai tuo stebiuosi ir džiaugiuosi. Kol žmonės dar prisimena žmones, kol susitinka išgerti to stebuklingo ir neišsemiamos prasmės dalyko - puodelio kavos, šitam pasauly viskas gerai.
Ateinantys metai atneš labai daug visko, žinau, norėčiau tik kad gyvenimo svarstyklės vis įmestų tų gerų dalykėlių ant laimės lėkštutės palaikyti pusiausvyrai.
O Kalėdos jau tuoj tuoj.

Liko 17 dienų

Kitu atveju būtų apgailėtina gerti darbe ne kavą, o žolelių arbatą bronchams. Bet už lango - žiema. Gruodis, nors ir be sniego, barstantis po kelias snaiges tai šen, tai ten. Pats tas laikas kutuliukui gerklėje ir kokiai nors peršalimo bacilai dirbti savo darbą. Netyčia pagalvoju, kad nebūtų jau taip baisu trumpam susirgti ir gulėti pataluose su pateisinama priežastim savo žieminiam tingumui.
Jau papuošėt eglutę? Aš taip. Ir sukaupiau krūvelę dovanų artimiesiems. Kažkaip net nejučia, tokių šaunių, malonumas dovanoti garantuotas. Kad taip pavyktų su visom... ir neištuštinant paskutinės pamirštos kortelės su dešimt litų likučiu.
Taip taip,metai bėga, o aš vis dar įsimylėjus savo tobulą vyrą ir Kalėdas. Visur man jau kvepia Kalėdom. Visur visur. Beveik užuodžiu Kūčių vakaro silkę ir Kalėdų ryto šurrmulį. Man atrodo, kad Kalėdos - laikas, kai vėl pasijaučiu vaiku. Nepaisant visų atsakomybių, neramumų, nepaisant visko trumpam sustoja laikas. Ir vėl ima noras kepti, virti, gaminti, puošti, pakuoti...
Nuo šiandien, kaip ir kasmet, Nekalbadieny lakrodis įjungiamas - skaičiuojam laiką iki Kalėdų.
O ta arbata padeda.

Šeimos pagausėjimas

Draugystei dydis nesvarbu

Nuo sekmadienio labai netikėtai, taip netikėtai, kad beveik kaip kokiam sapne, tapau mama su kūdikiu. Juokiausi, kai pirmąkart išgirdau tokį apibūdinimą, o dabar labai tikroviškai man tas pasakymas atrodo. Tik tiek, kad mano kūdikis sveria maždaug 500 g ir yra šuo, ūgio šiek tiek virš plintuso, ir dar be gebėjimo, pavyzdžiui, loti, kolei kas apsieinam su panačiu garsu į apči.Mano šuniuko vardas Tutis, ir mes jau geriausi draugai. Šunį laikau antrą kartą gyvenime, be to, draugauju ir su tėčio šunyte, bet čia yra visai kitas reikalas. Šitas šuniukas yra mano atsakomybė, ir oho kaip tai jaučiasi. Pirmą naktį kelis kartus tikrinau, ar gyvas tas mažas pūkuotas padarėlis, visokie motiniški jausmai mane , žinoma, lanko, bet labai stengiuosi nenukvankti iki to lygio, kur atsiranda atskiros facebook paskyros šuneliams ir panašios anomalijos...juk mano šuniuko vardas net ne koks dizaineriškas, jaučiamės labai originalūs prieš daugumą jorkšyrų. Ir vis dėlto jau turim kelioninę tašytę, žydrą kaspinėlį, kurio dar teks palaukti, nes plaukučiai trumpučiai, ir kitų smulkmenyčių, kurios tokios mielos mielos, net jei ir kainuoja.
Tai štai kaip nutinka, gruodžio pirma, o mano pirma įrašo pastraipa ne apie Kalėdas! Viskas, į žiemą už lango gal ir nepanašu, bet ką dabar. Savaitgalį puošiam eglutę.Pagaliau. Mėnesiui laiko problemas pabandom padėti į šalį. Jei labai pasistengi, tikrai įmanoma, išbandyta. O tuomet jau imi žmogus kaip išprotėjęs kepti sausainius, virti kisielių, pakuoti dovanas ir deginti žvakutes, nes žiemą tamsiausi ir ilgiausi vakarai. O gal šilčiausi ir jaukiausi?

Apie nuosprendžius

 Tuo atveju, kai dėl ko nors dvejoju, idealus variantas toks - mama man pataria, o Jis tam šimtu procentu pritaria. Tai yra pats geriausias kokteiliukas problemai ar abejonei spręsti, visiškas storas, riebus, nenutrinamas taškas po atsakymo į mano klausimą. Daugiau jau tada niekas nesvarbu, visas pasaulis gali turėti savo nuomonę, gal net kartais visai kitokią, gali man tai bandyti paaiškinti, yra įmanoma, kad kas nors net tiek būtų naivus, kad bandytų pakeisti mano nuomonę. Kvailystė, žinoma, juk mano asmeninio aukščiausiojo teismo nuosprendis priimtas. Žiūriu į tokį Don kichotą, ir galvoju, kad tarsi nebe vėjo malūnų laikai, bet va kokių dar pasitaiko.
Aplinkui juk nemažai žmonių, kurie patys ir jų nuomonė mums tikrai rūpi ir yra svarbūs, bet ar daug kam iš jų galime taip patikėti savo žingsnius, kaip aš čia pasakoju, pasileisti tarsi sraunia upe valtyje be irklų, atsipalaiduoti ir neabejoti nė sekundės? Tai yra nuostabiausias jausmas pasaulyje, sakau jums! Štai kokio jausmo aš ieškau gyvenime visame kame - meilėje, žmonėse, darbe, gal net, pavyzdžiui, tikėjime. Tai yra sunku, tai nebūtinai pavyks ir įvyks, bet... visi mes šiek tiek Donkichotai.

Žvilgsnis į ateitį

Gali turėti viską pasaulyje, bet jei nemokėsi tuo džiaugtis, tai neturės reikšmės.
Gali manyti, kad turi viską, bet labai klysti.
Tas, kuris turi tiek mažai, bet yra laimingas bus persona non grata amžiams, nes tokie žmonės labai nepopuliarūs ir erzina - niekam neįdomu, kad vertini, ką turi. Esi keistas mažų mažiausiai, esi krislas aky, esi persikūnijęs sąžinės balsas, aidas vidinės raudos, kad nedžiugina pasaulis žmogaus, kuris nemoka naudotis laimės receptais. Nes greitas maistas juk yra pigesnis ir sotesnis, nei ilgas kelias rankų darbo, tikrų produktų - jausmų ir siekių link.
Blogiausia būtų apie tai kalbėti garsiai, nes tada atrodai toks susireikšminęs...
Jei pavargsti, tiesiog nebeturi jėgų, guli ir žiūri į lubas prieš užmiegant, svarbiausia, kad sąžinė būtų rami. Todėl esam priversti mokytis technikos, kurią vadinu strategija du žingsniai į priekį. Kiekvienas mūsų veiksmas turi atoveiksmį, dažnai net užkuria visą grandinę veiksmo padarinių, kurie visai nebūtinai būna blogi, bet kartais net labai nustebina, todėl man atrodo yra svarbu stengtis juos numatyti. Galite nustebti, kaip tai kartais nesudėtinga, o rezultatai džiugina, nes būna, kad išvengi katastrofos, o būna, ją sukeli, nes taip reikėjo. Ir tada pagaliau nors trumpam jautiesi savo likimo šeimininku.
Einu plikyti vaisinės arbatos.
O vakar atidarėm kalėdinio vyno sezoną.

Aš šiandien nieko nebijau

Kaip gera sučiupti tą minutę iš kasdienybės, tokios rudeniškos, pilkos, tokios, kai dar ne visai Kalėdos ir jau tikrai ne vasara... Kaip gera sučiupti aukso vertės minutę, kai prisimerkusi gurkšnoji kavą, svajoji, ir tiki viskuo, kas gali būti gera. Tokią minutę žinau aiškiau nei aiškiai, kad viską darau gerai, žinau, kad ateity neišvengiamai laukia stebuklingi dalykai, nes stebuklingi dalykai seka stebuklingus!
Mėnesis į pabaigą, o aš tik šiandien įsikinkiau darbus. Atrodo, kad tamsėjantys vakarai ir vėsūs rytai sulėtina visą pasaulį aplinkui, ir mane. Užtat džiaugiuosi, kad spėjau pradėti mėnesį. Niekada nevėlu. Niekada. Ir niekas.
Taigi laukia didelė ir aktyvi savaitė. Jei viską padarysiu, pasižadu savim didžiuotis. Ne kūkčioti į naująją pagalvę, ant kurios, dėka maximos, jau pusė Lietuvos tikriausiai ilsisi, ne dūsauti ir laižyti lašiukus nuo cukruoto šaukštelio, o tiesiog savim didžiuotis. Tegul greičiau ir kuo daugiau sužiba kalėdinių lempučių, nors ir su kainomis prekybos centruose, nors ir iš reikalo. Kalėdinė prekyba - vienintelė šventinė prekyba, kuri man nė trupučio neatrodo butaforinė, pigi ar nereikalinga. Spalvos, žibančios girliandos,labai senos ir labai geros amerikietiškos dainos, nuolaidų savaitė silkėms prieš Kūčias - dalykai, kurie, nori ar nenori, išvaiko melancholiją iš širdies.
Iš maniškės irgi, kur tiek visko daug, ir visko labai tikro.Kaip ir turi būti. Meilės tikros, skausmo tikro, laukimo ir vilties.