Kaip renkamės draugą.

Vistiek žmonės draugavo ir draugaus, tik nebeaišku tampa kodėl. Tokie laikai atėjo, kad, nuvertėjus santuokos sakramentui ir ištikimybės pasižadėjimams, draugystė tampa patvaresnė sąvoka. Įsikabinam į draugus ir tempiam juos per visus savo gyvenimo klystkelius ir šunkelius. Blem, sakom, liūdna man, atvaryk. Ir turi vargšas draugas eiti guosti tavęs, ir tau visai ne gėda, nes jam priklauso. Nereikia ir sakyt, kad dviejų partnerių santykius neištikimybė ir išdavystė griauna ir žaloja, o draugystę, matote, puošia. Nes blem, kaip iš tikro gražu, kai draugai praėję šilta ir šalta, kai draugystė atlaikė visus išbandymus, mėtyta ir vėtyta buvo. Man atrodo nėra labai svarbu per kurią vietą mes tą savo draugą numelžiam, bet draugystės pagrindas yra abiejų subjektų sugebėjimas pasisotint kuom nors geru iš savo draugo. Valio jei nekaulyjat iš draugo pinigų pragyvenimui, nes jam nelabai ir priklauso jus išlaikyt, bet jei ten kartais iššluojat draugo šaldytuvą, tai nu... Draugystė yra VIP privilegija.

Linkiu ir jums susirast tą Verry Important Person...