Apsitaisė mano nuotaika ir pasipiktinimai apsitaisė. Norma. Nu nes mama skambino. Apskritai mano gimdytojai turi magiškų galių man. Nes man didesnio autoriteto kaip ir nėra. Gali visokiausi delfiai ir alfiai rašyti, kad kokia nors ten krizė ant Lietuvos, arba kiaulių tymai, bet kol mama arba tėtis sako , kad nieko čia baisaus, kol jie laikosi gerai, tai man ir nebaisu. Apskritai, tai čia toks straipsniukas, žinote, jaučiu ne iš populiariausių būtų. Nelabai mėgsta jaunimas tokius dalykus šnekėt. Nu o aš pavyzdžiui iš tikrųjų jaučiuos ypatinga dėl savo gimdytojų. Nes jeigu atmestume visas tas abejotinas "meiles" , kurias pasaulio psichologai ir filosofai vadina laikinais dalykais, ir kviečia mokytis "mylėti", semtis pagarbos vienas kitam, kad neišgaruotų kaip kamparas tas nepatvarus jausmas, tai va jei visa tai pastumtume šalin, tai liktų tokia didelė meilė kaip everestas. Ir ta meilė linkusi augti , o ne mažėti. Meilė tėvams. Ir gal taip yra todėl, kad nuo tėvų, skirtingai nei nuo sutuoktinių, mes linkę tolti per gyvenimą, ne artėti. Tai natūralu. Nešnekėsiu apie tai, kokie nuostabūs mano tėvai, nors jie tikrai tokie. Jie yra geriausias tėtis ir geriausia mama pasaulyje. Nesvarbu, kad šiandien jie ne kartu, nesvarbu, nes jie yra mano.

Vėlgi, nesu kvailas vaikas, ir žinau, kad moksliškai žvelgiant į šitą išsakytą deklaraciją, galima išrašyt kokį receptuką dėl per didelio prisirišimo prie gimdytojų tokiai brandžiai jaunystei kaip mano, bet tai visiškai nėra tiesa. Labai jų neliaupsinu, ir nevažiuoju kasdien pas mamą ar tėtį kotletų valgyti. Čia ne apie tai. Čia apie meilę buvo. Nes aš dėl savo tėvų galėčiau BELEKĄ.