Sustokim minutėlei

Visai nenorėčiau, kad mano įrašas susilauktų kontrargumentų, nepasitenkinimo pilnų komentarų arba abejingumo taipogi. Aš labai norėčiau, kad susimąstytume kartu. Pradėdama rašyti įrašą, tiksliai dar nežinau, kur jis nuves, todėl gal kalbėsiu svarstymo principu:
Įrašo problema:
Kodėl mes nekenčiame savo šalies.
Vartoju žodį nekenčiame visai nehiperbolizuodama. Jei jį galėčiau pakeisti švelnesniu, šito įrašo nebūtų visai.
Įrašą paskatino:
Šiandien vėl teko patirti savo vieno draugo neigiamą požiūrį į mūsų valstybę, o tai jokia naujiena, nes labai nemažai mano pažįstamų jau gyvena, mokosi ar dirba svečiose šalyse. Tačiau šiandien ,dar nepamiršus to pokalbio, viename nesakysiu kokiame nesakysiu kieno bloge - here we go again - dar vienas įrašas apie tai, kaip mes nemylim savo valstybės.
Mano pozicija:
Gyvenu Lietuvoj 22 metus. Negimiau milijonierių šeimoje. Pirmuosius metus praleidau bendrabutyje, vėliau mačiau, kaip tėveliai statėsi namą, tačiau jo nepabaigė - pirkome butą. Mačiau, kaip mano tėvai dirbo viską - dirbo daug, dirbo pačius įvairiausius darbus. Niekada ir nė kartelio nesusimąsčiau, ar esame turtingi ar neturtingi, o juk sunku manau tikrai buvo! Ir darbo birža buvo, ir darbai naktimis buvo, ir turguje už prekystalio, ir parduotuvės kasoje, ir Taxi mašinoje.
Šiandien mano tėvai vis dar neturi milijonų. Nei vienas, nei kitas. Bet jie gyvena gerai. Jie jau TURI, jie jau šį tą GALI. Aš kiekvieną dieną galiu jais didžiuotis. Ir dievas mato, kaip iš širdies aš kalbu.
Mieli mano jauni tautiečiai, man labai įdomu, IŠ KUR jūs ištraukėte, kad pinigais jus turi apipilti jau po mokslų baigimo? Kas jums pasakė, kad darbo biržoje registruotis - baisiausia degradacija ir gėda? Kodėl aplinkui matote tik plėšikus, vagis ir niekšus? Kiti kalti? Man ar kam kitam Jūs - tie patys kiti, kurie valdžioje darytų tą patį, ką daro dabartiniai išrinktieji...
Prisiskaitėte žurnaluose, internete, mokyklos anglų kalbos vadovėliuose, kaip gerai gyvena jaunimas užsienyje? Taip , materialiai mes gyvename žymiai sunkiau. Bet mes lygiai kaip ir jie galime svajoti. Mes labiau nei bet kas kitas galėtume džiaugtis tuo, ką pasiekiame taip sunkiai ir atkakliai...
Aš netikiu, kad kitur lyja mandarinais... Aš netikiu, kad ten žmonės daug laimingesni. Per daug gi būtų paprasta, ką? Kas iš to, kad jie turi pinigų daugiau nei mes? Jie taip pat turi skolų. Jie taip pat turi benamių. Jie taip pat turi viskuo nepatenkintų niurzgų. Jie taip pat turi bėglių, kurie, ištikus pirmiems sunkumams, bėga. Iš šalies, iš darbo, iš santykių.
Užsienyje bėgama nuo savo išvaizdos - schema: kreiva nosis - chirurgo skalpelis.
Lietuviai bėga nuo savo šalies - schema: sunkumai - užsienis.
Manau laimė yra sugebėjimas džiaugtis arba priimti viską taip, kaip yra šiandien, spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti. Jei visi galvotų taip, kaip jaunieji savo šalies keikūnai, tada tikrai žūtume. Kaip valstybė, kaip tauta, kaip bendruomenė.
Aš laiminga, nes šiuo metu galiu gyventi taip, kaip gvenu, jei taip gyventi negalėsiu ryt, darysiu viską, kad būtų kitaip.
Pasvarsčiau.
Nepopuliariai ir vėl.