Vadinasi taip. Aš esu jauna dar labai, bet jau suaugus visgi. Nes jau mokslus baigiau , ir dirbu. Nors dar pati neišgyvenu iš tų savo pajamų, nes labai jau prabangiai gyvenu, bet norėčiau. Ir aš turiu savo nuomonę, ir jau norėčiau priimti šiokius tokius sprendimus pati. Ir kartais interesai ir nuomonės su aplinkiniais išsiskiria, ir nors aš jaučiuos labai kalta, kad kiti kankinsis ir verks ir liūdės dėl mano sprendimo, gal galėčiau šįkart vėl atsižvelgti į savo norus? Kokia savanaudė, šakės. Ir nagla. Nu ot vaikas užaugo. Įnoringas ir keistas, kompleksuotas ir "ne kaip kiti". Visiškai pritariu, jei kas nors taip galvojate. Gal beržinės košės maža vaikystėj buvo ;) O gal paauglystė praleista. Nes taip ten toj paauglystėj ir nebuvo jokių protestų, didelių išsišokimų ir pasipriešinimų. O dabar prasideda? Ne, tik šį kartą. Nu nebent dar gal kada nuo altoriaus pabėgsiu :D Gal ir nelabai tradicinė tokia vaikiška svajonė sakyčiau, bet gal man taip idomiau, negu apie princą ant žirgo ten per vestuves svajot. Bet jei jau bėgt nuo altoriaus, tai ne tada ten, kai važiuoji su cicinišku limuzinu ir sakai "Stop. Apsisukite, važiuojam į lapes prie prūdo, velniop tą diedą", NE. Čia maždaug būtų kai kunigas sako "DO you" o tu palauki kokią pusę minutės, ir sakai "Screw you", ir apsisukus bėgom pro duris hahaha :D Tik veliumas sklaidos ir batai kaukši "kaukšt kaukšt kaukšt" bėgant.

Hm, ir kas dabar mane ims po tokių įrašų? :D