Žmonės... Kas čia per dienos atėjo, kad turiu šitaip atsiskaitinėti už savo žodžius? Negana to, kad sulaukiu sakyčiau gana įdomių skambučių vien dėl to, ką rašau savo bloge ( jau ir taip siutas ima, kad dėl plataus skaitytojų rato negaliu pasakyti visko, ką manau iki galo, nes tas arba anas perskaitys), bet kai pretenzijas ima reikšti tas, dėl ko jau seniai nesijaučiu priklausanti arba kuom nors daranti įtaką jo gyvenimui,tai tikrai jaučiuos pasimetus - nu wtf?
Bet tai paskui išgirsti dar ir, pavyzdžiui, kad koks nors kitas asmuo, kuris man visgi žmogiškai rūpi, yra supykęs ant manęs, nes kažkada asmeniniam pokalbyje įžeidžiau nežinia kuo, o tai, kad kuo neatsimenu, išvis reiškia, kad aš turėjau kažkokių rimtų kėslų žmogų supykdyti.
O čia iš tikrųjų mes taip iškeliam savo principus virš visko, ar šiaip atsiranda poreikis išgirst mano balsą, ir kokia nors eilutė iš blogo tampa pretekstu skambučiui?
Gal vertėtų atsipalaiduot truputėlį gyvenime, ir nepykti už mano aštrų liežuvį kam nors, nes aš pavyzdžiui gal net gailiuosi :), o kam nors kitam, jei žmona neleidžia, išvis nešnekėt su tokiu pavojingu uždraustu asmeniu kaip aš :).
Vat taip vat. Ir jau bent dėl šito įrašo niekas prašau niekas man neskambinkit, man neįdomu. Laisvė žodžiui, sakant:)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą