Ką Ieva veikė kaime?

Čia jau naujiena, bet Ieva patapo kaimo gerbėja. Kaimo ta seno vėjo perpučiamo namo, šlapios žolės, sūpynių kieme, skolinto dviračio, lauko palapinės, virtuvės kitam pastate, mažo linksmo kaimynų šuniuko, draugų keletas žingsnių nuo savų vartelių, pas kuriuos galima eiti pusryčių, tipenimo ryte su naktinukais ir džinsais į tualetą, ir grįžimo vakare visiškoj tamsoj (nes nėra nei vieno šviestuvo gatvelėj), savo pomidorų, svogūnų ir krabų lazdelių kepimo ant grotelių, plaukimo padangom dubysa prasme.Vat čia tai atostogos :)

Žinau, galvojat, kad čia ne aš rašau :D Bet iš kur aš vaikas, turėdamas tik sodą prie miesto, tokį džiaugsmą galėjau turėti? Gal aišku, atsiliepia tai, pavyzdžiui šiokiu tokiu zyzimu, kad nuo upės į tokį didelį kalną reikia užminti (t.y. užtempti dviratį paskui save, kur aš tau užminsiu, beigi dar su skolintu vaikišku dviračiu (nu ne, neturėtum sulaužyt) :D, dar šiuo bei tuo už ką buvau išvadinta poniute, nes labai kažką tingėjau, ar tada, kai ledai beveik ištirpo, nes aš prastai moku vairuot dviratį ir valgyt ledus vienu metu:D, bet čia gi smulkmenos...

Ach, jau noriu grįžti! Nedaug liko :)