Šiandien parduotuvėj įsidėjau į krepšelį bent tris knygas (mane vis labiau žavi būdas apsipirkti knygomis maisto parduotuvėse, kur visai nemenki knygynai ima kurtis, čia dažnai visokių akcijų būna, taip kaip kokiem pomidoriukam :)) ir kulniuoju sau rami toliau , kol mane pasiekia vaikiškas balsas : - Žiūrėk, Džordana čia ta...
Nu ir nežinau, kas užplaukė man, bet anas knygas išdėliojau atgal, o pasiėmiau Džordaną... Knygą aišku perskaičiau per valandą ( ten ne knyga, o įrištas ilgas "Panelės" straipsnis, pusę knygos užima nuotraukos ).
Nu ir nežinau, ką pasakyt. Gailestis mano sumišęs su tokiu sakyčiau pykčiu, dėl žmogaus naivumo. Bet daugiausia abejingumo. Nežinau, gal kad nesu labai gerietiškų plaučių žmogus kaip ponia Budrienė, bet nejaučiu nei aplinkinių nuoširdumo, kai sako, jog myli džordžą, nei pačios kokios nors emocijos vedančios į gailestį. Ir radau kruopelytę panašumo į save džordanoj - tą princešiškumą, net kai tau visai neprincešiškai bloga ( aišku bloga mum su Džordana būna visai dėl skirtingų priežasčių. Jai -dėl esminių dalykų, man dėl smulkmenų). Tai gal tiek susimąsčiau. Bet kaip tokiai menkos vertės knygai, visai neblogai. Šiaip nesveikinu nei knygos leidėjų, nei autorės. Nematau čia nieko gražaus, vien pasipelnymas iš užgęsusio populiarumo šašlykinės pelenų.
Ryt man į darbą. Bandau save įtikint, kad visai gi tai yra smagu ! :))