"Velnias manyje gyvena,
Aš valdau intrigų meną"...
Dainuoja Lietuvos pasididžiavimas, autoritetas ir muzikos lygio atspindys - Yva. Bet aš taip jaučiuos iš tikro.
Šiandien pagalvojau, kad aš turbūt dar nesu subrendus ir susiformavus asmenybė pagal visus standartus (jei tokie išvis egzistuoja) , nes kažkaip iškreiptai suprantu žmogaus laimę ir įsiprasminimą. Nu kodėl viskas taip apsiverčia žmogaus gyvenime? Kažkada man didžiausia nirvana atrodė tekėti kokių 20 metų ( praeity, praeity tie metai :D ), pasigimdyt rubuilį leliuką ir su vyru važinėt į giminės susitikimus.
Paskui viskas pasikeičia. T.y. ne viskas, tik Ieva. Ir šiandien, kai žiūriu atgal, tai vienos saldžiausių mano dar neilgo gyvenimo akimirkų buvo pažymėtos intrigos arba avantiūrizmo ženklu. Aišku, gyveni žmogus, ir nedurniuoji, bet niekada nepamiršti, kokius velnius jau užsiauginus širdyje.
Taip kad nu neverta žmonėm būtų susidaryt apie mane kokios nors, ypač geros, nuomonės. Jei šiandien elgiuos arba atrodau taip, rytoj galim nebesusišnekėt. Nes ką aš žinau kada teks ištraukt iš užanties kokį velnionišką atributą. Ypač nerekomenduočiau merginoms tikėtis iš manęs geros ir ištikimos draugės. Sudėtingas ir komplikuotas reikalas. Aš savo draugystes jau padalinus, ir daugiau draugiškumo genų nebeliko. Neįsivaizduoju, kiek laiko turėčiau pasisodinus kokią merginą jai pasakoti visą savo gyvenimą, visus savo pasakotinus ir nepasakotinus ( svarbiausi juk yra pastarieji! ) poelgius, kad ji suprastų su kuo turi reikalą, ir ko iš manęs tikėtis. Ir išvis, kažin ar das kas nors, be esamų, galėtų norėti artimai bičiuliautis su tokia egoistiška ir savininkiška būtybe kaip aš? Pirmas žvilgsnis apgaulingas :)) Nesitikiu ir nerekomenduoju. Gal galim tiesiog būt gerom pažystamom, kompanjonėm, bet be jokiu įsipareigojimų? ;D