Pastaruoju metu aplink mane nemažai vedybų. Na, vasaros sezonas vis dėlto. Visokių yra - laimingai planuojamų ( bet ne be nerimo ), atšauktų, neįvykusių, pasibaigusių, kaimiškų, miesčioniškų.Aš apie vedybas galvojau turbūt tik vieną kartą, kai draugavau su pirmu vaikinu, o man dar ir aštuoniolikos nebuvo. Tada maniau, kad viskas taip gerai, natūralu būtų va po metelių kitų "susiženyt". O, Dieve, kokia aš buvau juokinga kažkada :)...
Ačiū, aišku, tam pačiam Dievui, kad tada aplinkybės susiklostė visai kitaip, ir ilgametė draugystė baigėsi. Tai buvo iki šiol didžiausia tragedija mano gyvenime, bet kartu - variklis, užvedęs mane pasikeisti kardinaliai, suaugti ( na, bent tiek, kiek suaugus esu šiam laikui :).
Jei būtų baigęsi "lamingai" - bijau, kad būčiau užkonservuota tame pačiame taške, penkiolikametės mergaitės, nemačiusios gyvenime jokių kitų spalvų apart juodos ir baltos, gaminančios maistą ir siurbiančios vyro kilimus laisvalaikiu, taške.
Nepulkit manęs, kad santuoka būna visai kitokia, aš žinau, kalbu apie tai, kas būtų buvę mano atveju.
Taigi, daugiau tokių svarstymų, kad norėčiau tekėti už kurio nors jaunuolio, nebuvo. Nežinau kodėl, gal jau tikrai reiktų pripažinti, kad tokia fobija egzistuoja. Taip, aš suprantu, kad tam norui ir drąsai tekėti reikalinga didžiulė meilė, tačiau juk buvo tokios mano gyvenime.
Gana apie tai, čia ne vieta leistis į diskusiją giliau.
Suprantu, kad nejaunėju, bet kodėl negali santykiai su žmogum būti kitokie? Noriu daugiau žibančių akių, komplimentų jūros, įsielektrinusios tylos, mažiau buitiškumo. Mano gyvenime šie tarpiniai etapai per trumpai užtrukdavo.
O vieną dieną, su pačiu geriausiu iš geriausių - eisiu prie to altoriaus nepaprastai jaudindamasi ir nervindamasi, bet laiminga..:)
O vieną dieną, su pačiu geriausiu iš geriausių - eisiu prie to altoriaus nepaprastai jaudindamasi ir nervindamasi, bet laiminga..:)
nera paties geriausio ...deja :(((( Pats paciausias sugeba (nes kitaip neivardysi to veikso, reikia tureti sugebejimu) isimyleti dra ir dar karta....bet vis kita moteri, o ne tave. Ir tu lieki tooookia pikta....ant tevu, kad jie LAIKU NE-I-KA-LE i naivia galvele, jog tos, pasakose piesiamos, meiles nebuna...deja :((( Sakysite, Romeo ir Dz ? O kiek jie tedraugavo? pora menesiu .....:)))
AtsakytiPanaikintiNu bet tegu... ir mes mokam daug kartų įsimylėti... vėl ir vėl... ir ne silpniau :)
AtsakytiPanaikintiĖj, jei sugebėjo įsimylėti kitą ir dar kitą, vadinasi ten buvo ne TAS, PATS GERIAUSIAS, o tik šiaip, nuotykis Tavo gyvenime ;) Ateis laikas ir pasirodys tas tikrasis ;) O pavyzdžių nereikia ieškoti toli, tų tikrųjų meilių ir amžinų porų aplink mus ir taip daug - mūsų tėveliai, seneliai, dėdės ir tetos, kurie visą gyvenimą gražiai [arba nelabai :))] nugyvena KARTU :) That's the way love is - kartu nugyventi bendrą gyvenimą ir gražiai pasenti kartu...
AtsakytiPanaikintiIeva -> teisingas požiūris ;) KAŽKADA eisi prie altoriaus laiminga, o skubėti nėra kur, nes kuo didesnis pasirinkimas, tuo geresnį gali išsirinkti :)))))
Ieva, bet kaip skaudu, kad nuejus prie altoriaus isimylima vel ir vel...bet kita moteri, ne tave :(( o as nuejusi prie altoriaus nebeketinau daugiau isimyleti....nes pamilau butent TA pati paciausia (atseit ;( )
AtsakytiPanaikintiToma--> Ačiū, tu mane įkvepi tolesniam ieškojimui ;)), iš tiesų turbūt mano neskubėjimą dar lemia kai kurių gražių pavyzdžių turėjimas, juk bet kada galima palyginti...
AtsakytiPanaikintiAnonimei ---> Mieloji, tokiu atveju - yra skirybos... Kodėl vyrai turi būti tie, kurie lemia laimingos ar ne gyvensime? Turim gi kartais mokėti už save kovoti. Ir mylėti save taip, kad mus mylėtų, jei ne esamas vyras, tai kuris nors būsimas!