Vėl tas nelemtas optimizmas :D

Man kažkoks optimizmo sindromas. Nu ta prasme, liga, man rodos jau čia, nesakykit, kad čia gerai. Va atsitinka kas nors, nu pvz. tikrai nelabai gero, tai pirma mintis būna "šakės dabar", bet antra "bet užtat...". Atrodo maždaug taip:

"Niekam aš šiandien nerūpiu, nes niekas nekviečia nei išgert nei pavalgyt, šakės dabar, diena sumauta". Bet užtat kaip faina, galiu visą dieną kuistis tarp foto ir apsistatyt visą butą savo nuotraukom".

Arba taip:

"O pyp, išleidau visus leistinus ir neleistinus pinigus praėjus trim dienom nuo algos, šakės dabar. Bet užtat neturėsiu už ką pirkt visokio šlamšto pilvui, tai ryt atrodysiu geriau nei šiandien".

Ir išvis vaikštau visur ir galvoju, ale kaip gerai, va kad aš taip gyvenu, atrodau, jaučiu, ilgiuosi, džiaugiuosi, liūdžiu. Kaip viskas iš tikrųjų yra gerai, kad jūs žinotumėt ;)

Tik vat nesuklyskit, aš ne iš tų ( o tokių yra tikrai ), kurie tą savo džiaugsmą transliuoja kitiem. Man atrodo man tai sunkiai sekas, nes aš esu skūpas žmogus, ir bijau, kad pačiai neliks :P