Visiškas apsivalymas nuo per metus imančio slėgti nešulio, kvėpuoti trukdančių dulkių. Visiems mums būtina įkvėpti oro pilna krūtine. Kažkaip taip mano gyvenimas klostosi. Gal tik dabar gailiuosi, kad visada taip išspardydavau žmones kaip rudeninius lapus aplink save. Pernelyg daug draugiškų dūšelių dabar klaidžioja toli, ir taip nepakeliamai sunku atrodo juos susirinkti. Dabar daryčiau kitaip. Gal tai irgi ženklas, kad senstu. Nenoriu ištrinti vardų iš savo mobiliojo ir pokalbių ištrinti nenoriu. Paskui juk nebūna kam paskambinti, kai blogai, arba labai gerai.Bet gali būti, kad vėl taip atsitiks. Na ir ką... bus kaip visados - giliai įkvepiu ir iškvepiu. Laukinis troškimas greitai bėgti. Ir dar svajoju apie sniego pusnį.
P.s.: Kodėl nujaučiu, kad ruduo bus vėl toks mistiškas, kaip visada?Mistiškas, kvepiantis karštu šokoladu, cinamonu ir šiluma. Mmmm. Ar jums tikrai taip gaila tos praeinančios vasaros? ;)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą