Išgyvenu tokį laiką, kurių buvo vos keletas, o gal ir išvis nebuvo. Lyg blaiviu protu ir suvokiu, kad viskas, kas mano dabartyje yra, laikiniau nei laikina - butas nuomojamas, darbas vis dar ne tas, veidai tokie laikini, kad, atrodo, žiūrėdama fotogafuoti noriu tinkamu rakursu - nes teks nešiotis visą gyvenimą, ir tai bus viskas, kas liko - atminimas. Ir viską taip svarbu išgirsti, suprasti, pasakyti suspėti.
Bet kaip čia yra, visoj šitoj oro pily jaučiu, jog tai nėra netikrumas. Ne, kaip tik. Tarsi filtruotas vanduo - tai kas lieka, kai nėra laikinų dalykų - tu pats, tavo per gyvenimą "išvargti" žmonės, tavo valia, užsispyrimas, tavo tikėjimas ir tavo vertybės. Nes visi mes iš tiesų esame šis tas daugiau, nei mūsų blog'ai, mūsų vizitinės, mūsų telefono adresatų sąrašas. Esame, arba tikimės, kad esame.
Kartais tai teks pasitikrinti.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą