Nepaimsi.

Rytas su nothing doing nuotaika. Seniai lauktas, bet kažko taip trūksta. Žinau ko. Bet aš sau pažadėjau po velnių! Jokių zirzimų ir blogų nuotaikų.

Per tokias dienas pietūs būna taip nedovanotinai anksti...Užtat dabar jaučiuos soti ir ganėtinai patenkinta gyvenimu. Ganėtinai. Gal net sėsiu prie seniai žadėtų darbų, mano mielas ex praktikos vadove. Tik dar palysiu po dušu, susitvarkysiu butą ir sudėsiu skalbinius, pasidarysiu arbatos su citrina... va tada.

Vakar vakare gavau ilgą laišką į paštą. Family business...Trenkė kaip per galvą. Labai džiaugiuos, kad atsakymo nerašiau vakar, nes būčiau, įtariu, ne taip diplomatiškai atrašius. Netikėta, netikėta... Na bet ačiū bent už tai, kad esu tokia gerbiama, jog kai kuriuos paprastus dalykus man stengiamasi išdėstyti tokiu dideliu teksto kiekiu. Šiaip jau, be pykčio. Paskutiniu metu tikrai pastebiu, kad savy neturiu, o jei ir turiu, tai taip mažai šito dalyko. Pykčio. Gal čia tikrai ženklas, juk laimingi žmonės nepyksta, ar ne?

Įtariu, kad vakar gripu nesusirgau. Pasikosėjimas nesiskaito. Prisiminiau seną gerą pertusino skonį. Žodžiu, nepasiduosiu, nors tu ką.