O aš turiu tiek daug.

Šiąnakt sapnavau, kad vairuoju troleibusą. Vairavau, ir kažkaip užlipau ant šaligatvio. Važiuoju tuo šaligatviu, ir tada šauna tokia protinga mintis, jog kažin ar tarp medžių virš šaligatvio mano troleibusiški ūsai pasiektų laidus.

Paskui kažkur ieškojau to troleibuso, nes, matyt, pamečiau.

Aš labai retai sapnuoju. Išvis, manau, kad sapnais užsiima tie, kurie iš tiesų naktį nemiega, tik pusiau sąmoningi kuria istorijas.

Troleibusais nebevažinėju, tie medžiai ir tas šaligatvis irgi jau tokie nepažįstami.

Pasenau.

Kaip laikosi močiutė?
Dabar vaikštau klinikų koridorium kaip tas troleibusas paskui tuos savo ūsus - nėra kur dairytis, į priekį žiūrėti nemalonu, tai žiūriu į žemę.

Ir jaučiu, kad tol, kol galima susėsti su artimais, šnekėti apie tai, kaip būna pikta iki liūdnumo, graudu iki pykinimo ir ramu iki gėdos jausmo, cituoti knygą "Apie mirtį ir mirimą" , ir intarpais dar net juoktis.

Žinot, tikriausiai jei jau man pavydėti, tai labiausiai - šito.