Šiandien išėjau į lauką, ir didžiai nustebau, kad nereikės valyt nieko nuo mašinos. Anei sniego.
Užtat šalta.
Matot, į mane kolegės dėl to kreivai žiūri ( į mane jos dėl daug ko, tiesą sakant, kartais kreivai pažiūri, bet taigi visi mes asmenybės, ANE), nes aš į darbą atsivežu savo vandenį kavai ir arbatai. Nu vat toks įprotis dabar pas mane.
Tai va tą vandenį buvau palikus mašinoj nakčiai. Labai labai protingas žingsnis. Rimtai, žinokit, nes užšaldytas ir atitirpdytas vanduo yra labai sveika.
Kavą pasigaminau pirmiausia atsitirpdžiusi ledo gabalą butelyje ant radiatoriaus.
Darbo kompiuteriuose pakeitė darbastalio paveikslėlius, ar kaip tą daiktą gražiau pavadinti, taip kad dabar žvelgiu į snieguotą kalną ir žiauriai nelietuvišką trobelę apsnigtu stogu.
Dar man šiandien buvo labai gaila tos mergaitės, kuri prie Savanorių sankryžos dalina mums laikraščius pro mašinų langus. Nu nes jai, man atrodo, labai šalta buvo. Jinai dažniausiai būna pirmas žmogus, su kuriuo ryte pasisveikinu.
Noriu namo, ir po velnių, šiandien pirmąkart jaučiu, kad noriu Kalėdų. Ajajai. Kapituliavau.
O atsibudus bandžiau susivokti, kas yra tikra, o kas naktį susapnuota. Ir kol kas geri dalykai gyvena mano tikrovėje.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą