Mes kartu, nebe atskirai.

Vaikštau visur kaip koks pasimetęs žvėriukas. Tos mašinos, tie žmonės parduotuvėj... Linksmų švenčių sako mišrainių "dėliotoja". Aš beveik nuo jų visų nesiskirčiau, tik kad šiemet niekur neskubu.

Prie kasos palengvėja, nes kasininkė man sako, jog irgi mėgsta tokias salotas. Skanu su tunu ir su pomidorais. Palinki geros dienos. Ir nieko apie šventes. Aš jai nusišypsau. Pirmąkart nuoširdžiai šiandien.

Paskui viskas dar geriau. Priėjau prie močiutės kapo, o ten - visos gėlės ne nuvytę, o sušalę tarsi dirbtinės.  Visus vainikus dengia purus sniego sluoksnis, centrinis vainikas taip pat apsnigtas, o jo juostoje sniego išvengę du žodžiai - mano ir mano mamos vardai. Ieva, Aušra. Net ne šalia vienas kito, o išryškėję tik jie abu. Mano močiutė išradinga. Mes amžinai liksime nemirtingas trio. Nepaisant visų kitų, mes trys - išskirtinės. Išeinu iš kapinių, ir kartais net norisi sulėtinti žingsnį - juk močiutė eina šalia. O tada prisimenu, kad nebereikia, nes angelai sklendžia lengvai, kol mes klupinėjam sniege.

Laidotuvėse galvojau daug, ne tik apie močiutę, o apie tuos žmones, kurie man brangiausi. Apie tuos, kurie atskubėjo pas mane,pas močiutę. Ačū Jums, aš Jus labai myliu. Kartais iki krykštavimo, kartais iki graudulio. Meilės kupina mano širdis.