Nekenčiu šventinių įrašų.

Šiandien gavau pažadą, kad kalėdoms bus mano išsvajotasis mamos karpis. Net geriau pasidarė. Pirmas tikrai geras dalykas, kurį sužinau apie artėjančias šventes.
Dar pagalvoju, kad šito viso balagano tik koks mėnesis laiko, ir viskas. Ir baigsis tie papuošimai, varpeliai, eglučių nuotraukos žurnaluose, straipsniai temomis, kuriose neišvengiami kurie nors iš žodžių kalėdos, dovana, naujieji metai, šventė, kimšta žąsis.
Nesuprantu, kodėl aš šiemet niekaip nepagimdau tos savo šventinės nuotaikos? Užčiuopiu šiokias tokias laukiamas akimirkas, bet jų, matyt, negana. Šventės gerai, bet man gerai ir po švenčių. Tai čia tikriausiai ir bus šuo pakastas. Būdavo, laukiu švenčiu dar ir dėl to, kad gausiu atostogų, ar pan. O dabar man visas gvenimas vienos šventės ir atostogos. Gal ir atrodo, kad sutirštinu spalvas, bet tiesa ta, kad ne. Pvz., kad ir šiandien ryte man buvo šventė, ir prieš dvidešimt minučių, buvo. Ir apskritai, nu man taip patinka mano gyvenimas, kodėl man turėtų nepatikti žiemos šventės?
Nė velnio. Dar ir kaip patiks. Nes aš taip pasiilgau to buvimo vaiku, kai pagrindinis vaikas mūsų šeimoj dabar močiutė... Bet per šventes atsiimsiu savo. Sėdėsiu pas mamą namie ant kilimo įsisupus į pledą, ir taškas. Dar ir pas tėtį pasėdėsiu. Kaip gerai kartais turėti tiek daug šeimų, ir raktų ryšulį tokį didelį, kaip tik aš turiu. Ir nupirksiu Fredutei dovanų kalėdinį kaulą. Šiemet aš noriu susisupti, įsisupti, užsikloti. O jei dar ir tie visi visi iki vieno papildomi sms'ų bučkiai virstų tikrove... O va čia jau ir pabaigsim įrašą.