Ką Ieva veikė kaime?

Čia jau naujiena, bet Ieva patapo kaimo gerbėja. Kaimo ta seno vėjo perpučiamo namo, šlapios žolės, sūpynių kieme, skolinto dviračio, lauko palapinės, virtuvės kitam pastate, mažo linksmo kaimynų šuniuko, draugų keletas žingsnių nuo savų vartelių, pas kuriuos galima eiti pusryčių, tipenimo ryte su naktinukais ir džinsais į tualetą, ir grįžimo vakare visiškoj tamsoj (nes nėra nei vieno šviestuvo gatvelėj), savo pomidorų, svogūnų ir krabų lazdelių kepimo ant grotelių, plaukimo padangom dubysa prasme.Vat čia tai atostogos :)

Žinau, galvojat, kad čia ne aš rašau :D Bet iš kur aš vaikas, turėdamas tik sodą prie miesto, tokį džiaugsmą galėjau turėti? Gal aišku, atsiliepia tai, pavyzdžiui šiokiu tokiu zyzimu, kad nuo upės į tokį didelį kalną reikia užminti (t.y. užtempti dviratį paskui save, kur aš tau užminsiu, beigi dar su skolintu vaikišku dviračiu (nu ne, neturėtum sulaužyt) :D, dar šiuo bei tuo už ką buvau išvadinta poniute, nes labai kažką tingėjau, ar tada, kai ledai beveik ištirpo, nes aš prastai moku vairuot dviratį ir valgyt ledus vienu metu:D, bet čia gi smulkmenos...

Ach, jau noriu grįžti! Nedaug liko :)

Aš turiu galių :D

Atsakomybė

Žmonės...

Kas čia per dienos atėjo, kad turiu šitaip atsiskaitinėti už savo žodžius? Negana to, kad sulaukiu sakyčiau gana įdomių skambučių vien dėl to, ką rašau savo bloge ( jau ir taip siutas ima, kad dėl plataus skaitytojų rato negaliu pasakyti visko, ką manau iki galo, nes tas arba anas perskaitys), bet kai pretenzijas ima reikšti tas, dėl ko jau seniai nesijaučiu priklausanti arba kuom nors daranti įtaką jo gyvenimui,tai tikrai jaučiuos pasimetus - nu wtf?

Bet tai paskui išgirsti dar ir, pavyzdžiui, kad koks nors kitas asmuo, kuris man visgi žmogiškai rūpi, yra supykęs ant manęs, nes kažkada asmeniniam pokalbyje įžeidžiau nežinia kuo, o tai, kad kuo neatsimenu, išvis reiškia, kad aš turėjau kažkokių rimtų kėslų žmogų supykdyti.

O čia iš tikrųjų mes taip iškeliam savo principus virš visko, ar šiaip atsiranda poreikis išgirst mano balsą, ir kokia nors eilutė iš blogo tampa pretekstu skambučiui?

Gal vertėtų atsipalaiduot truputėlį gyvenime, ir nepykti už mano aštrų liežuvį kam nors, nes aš pavyzdžiui gal net gailiuosi :), o kam nors kitam, jei žmona neleidžia, išvis nešnekėt su tokiu pavojingu uždraustu asmeniu kaip aš :).

Vat taip vat. Ir jau bent dėl šito įrašo niekas prašau niekas man neskambinkit, man neįdomu. Laisvė žodžiui, sakant:)

Moteriška logika ir Kit Kat.

"Neseniai čia svečiavosi Sjuzi draugas, ir jam buvo užleista mūsų sofa. Išvažiuodamas jis paliko mums milžinišką dėžę su šimtu Kit Kat šokoladukų. Labai gražiai atsidėkojo, bet dabar mes tik ir kemšame tuos Kit Kat. Vakar vakare Sjuzi pareiškė, kad kuo greičiau juos suvalgysime, tuo greičiau jie dings iš akių. Kita vertus, kuo daugiau jų sugrūsi iš karto, tuo sveikiau." (S. Kinsella, "Parduotuvių maniakė užsienyje")

Šuniškas žaidimas

Šiandien buvom kažkur prie vandens :)) Taip aš tikrai nežinau kur, ir tai nebent gali stebinti tuos žmones, kurie manęs nepažįsta nė trupučio. Bet mes ir draugai ten buvom beveik visai vieni ir buvo paplūdimys. Dar kažkodėl smėlyje buvo pilna šviežių agurkų, bet šito priežastis man liko paslaptim :D

Pasivažinėjom žvyrkeliu, pamėtėm lekštę ( čia toks matote žaidimas vadinasi, kurį, manau išrado šunys, ir žmonės nuo jų nusižiūrėjo ) ir šiaip visai atsipalaidavau, nes paskutiniu metu esu tokia truputėlį strese. Nežinau, kaip čia paaiškinti, gal kokios nors medžiagos trūkumas ( nu, pavyzdžiui, riebalo :). Bet su šitais mitybos "papildais" susipykau visam gyvenimui, todėl tiesiog palauksiu, kol organizmas pabaigs savo gedulą, ir vėl pradės gamint optimizmą.

O ryt vyks išvis nesuprantami man dalykai - kažkokie tepalų keitimai, filtrai ir signalizacijų, dujų reguliavimai. Tas pats, kas vesti mašinytę pas dantistę - nelabai malonu, bet reik. :)

Efektingas skaitinys

Dar viena knyga, perskaityta per vieną dieną. Nu ka jūs, vienas malonumas, dešimt balų. Intriga, geras tonas ir neištemptas siužetas. Filmo dar nemačiau, bet draugė A. sakė, knyga geriau. Neabejoju, nieko naujo :)

Istorija apie magus. Uuuuu, koia netikėtai paslaptinga. Baisu ką daug ir pasakoti, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo. Vat, žinokit, mano bibliotekoj yra. Kol kas laisva skolinimui :))

Knygos pabaiga su šiurpuliuku. Ir dar tas geras jausmas, kad antros dalies nėra. Bent jau KOL KAS :)

Rekomenduoju.

Senmergių laimė

Pasisekė turbūt tada man? :) O gal ne visai? Kaip šiandien gyvena šiuolaikinė "senmergė"?

• Gyvena bute senamiesty su kate;


• Turi mažą šaldytuvą, nes ten nereikia laikyti didžiulio puodo kukulių vyrui ir vaikam, dietos laikytis jai lengva, nes niekas negamina nereikalingų kvapų vakarais;


• Augina kaktusą, nes retai būna namie, tai nespėja laistyt gėlių;


• Jos namuose tvarka, nes nieks nejaukia, tik kartais pati, bet prieš nieką dėl to negėda :);


• Jos šeima - draugės, kurios, kai nusibosta, išeina namo, o ne į kitą kambarį:);


• Ji nuolat piktžodžiauja apie vyrus, todėl visada turi apie ką paplepėt;


• Ji gali vaikščioti į nevykusius pasimatymus kaip jaunystėj, ir iš to juoktis;


• Ji turi daug pinigų, nes leidžia juos tik sau, gerai atrodo ir sportuoja :);


• Ji gali grįžti namo labai labai vėlai ir girta, arba gali negrįžti kelias dienas;


• Ji daro karjerą kaip vyras, nes negimdo vaikų ir darbas - didesnė dalis jos gyvenimo;


• Jai rečiau skaudą galvą, nes su niekuo nesibara ir nieko neauklėja...

Gal ir neblogai. Tik nujaučiu, kad bent jau man, vietoj tos galvos kartais skaudėtų širdį. Iš ilgesio. Bet juk tam ji laiko katę ;)

"Tą anądien ir pasakiau draugei - visi turi svajonę, tačiau tik vienetai drįsta sekti paskui ją ir paversti realybe. Na, bent jau pabandyti... Nereikia pavydėti kitiems netikėtų gyvenimo posūkių." ( "Moteris", 2009 /07)

Privalome tikėti. Tikėti iki begalybės, tikėti iki šokinėjimo į orą, tikėti svarbiau nei laimėti! O laimėti - svarbiausia...Tikiu, po velnių, TIKIUUU...!!!

Oi, kokia aš šiandien pikta, kad jūs žinotumėt. Uch. Pikta pikta pikta.
O mama sakė paukščiuką išgelbėjo. Parsinešė vakar iš kiemo tokį visą vargšelį, lūžusiu sparnu, jau jį katinas buvo pasigavęs, bet kažkodėl paleido. Pasisekė vargšeliui. Nuvežė šiandien jį gydyt. Va.
O aš, matote, pikta... Toks gyvenimas :)

Tik nepasprinkit...

Perskaičiau dar vieną knygą, dėl kurios šiek tiek abejoju. Abejoju ar vertėjo:) Knyga ne per storiausia, tai tiek to.

Knyga apie priklausomybes. Taip pat apie mamos ir sūnaus ryšį, t.y. apie tą pačią priklausomybę. Šiaip gal kokiam kitam skaitytojui ir paliktų naujų minčių, bet, matote, aš šitomis priklausomybių ir pamišimo temomis dūmojau ne kartą, ir ne vieną įrašą rašiau savo dienoraščiuose. Taip kad nothing new.

Knygos pabaiga tiesa šiek tiek netikėta, kai jau snaudi svajodamas, kad padėsi šitą niekalą ir pagaliau pradėsi skaityt ką nors geresnio, pabaigoj gauni paguodos prizą.

Poshla knyga gal tik šiek tiek, nes aprašoma sekso virtuvė nei jaudinanti, nei atgrąsi, tiesiog nuobodi kaip ir visa knyga.

Na bet knyga juk ne iš brangiausių...:))

Jei kas galvojat pirkt, geriau kaip visada skolinkitės iš manęs.

Bet apskritai tai gal negaiškit laiko ;)

"Velnias manyje gyvena,
Aš valdau intrigų meną"...
Dainuoja Lietuvos pasididžiavimas, autoritetas ir muzikos lygio atspindys - Yva. Bet aš taip jaučiuos iš tikro.
Šiandien pagalvojau, kad aš turbūt dar nesu subrendus ir susiformavus asmenybė pagal visus standartus (jei tokie išvis egzistuoja) , nes kažkaip iškreiptai suprantu žmogaus laimę ir įsiprasminimą. Nu kodėl viskas taip apsiverčia žmogaus gyvenime? Kažkada man didžiausia nirvana atrodė tekėti kokių 20 metų ( praeity, praeity tie metai :D ), pasigimdyt rubuilį leliuką ir su vyru važinėt į giminės susitikimus.
Paskui viskas pasikeičia. T.y. ne viskas, tik Ieva. Ir šiandien, kai žiūriu atgal, tai vienos saldžiausių mano dar neilgo gyvenimo akimirkų buvo pažymėtos intrigos arba avantiūrizmo ženklu. Aišku, gyveni žmogus, ir nedurniuoji, bet niekada nepamiršti, kokius velnius jau užsiauginus širdyje.
Taip kad nu neverta žmonėm būtų susidaryt apie mane kokios nors, ypač geros, nuomonės. Jei šiandien elgiuos arba atrodau taip, rytoj galim nebesusišnekėt. Nes ką aš žinau kada teks ištraukt iš užanties kokį velnionišką atributą. Ypač nerekomenduočiau merginoms tikėtis iš manęs geros ir ištikimos draugės. Sudėtingas ir komplikuotas reikalas. Aš savo draugystes jau padalinus, ir daugiau draugiškumo genų nebeliko. Neįsivaizduoju, kiek laiko turėčiau pasisodinus kokią merginą jai pasakoti visą savo gyvenimą, visus savo pasakotinus ir nepasakotinus ( svarbiausi juk yra pastarieji! ) poelgius, kad ji suprastų su kuo turi reikalą, ir ko iš manęs tikėtis. Ir išvis, kažin ar das kas nors, be esamų, galėtų norėti artimai bičiuliautis su tokia egoistiška ir savininkiška būtybe kaip aš? Pirmas žvilgsnis apgaulingas :)) Nesitikiu ir nerekomenduoju. Gal galim tiesiog būt gerom pažystamom, kompanjonėm, bet be jokiu įsipareigojimų? ;D

Neapsimetinėsiu -

Man mažai rūpi tavo problemos.

Nes tu

Nesi tas

Žmogus,

Kurio problemos

Būtų

Mano problemos.

O tokių žmonių

Niekada nebuvo daug.

Gal du,

Arba trys.

O buvo karšta...

Ir mes buvom Trakuose. Paskutinįkart šitam grožy buvau labai seniai, kai buvau vaikas. Nesuprantu kodėl, nes ten labai faina ir gražu. Taigi po mano darbo šeštadienį išvykom pasimaudyt į Trakus. Pasimaudėm, pasivaikščiojom,paragavom kibinų, prisižiūrėjom nuotakų ir megvakarių bei pasiplaukiojom valtele :)Ir netgi aš pati vairavau iki Trakų ir atgal savo limuziną. Vistiek gi šis tas :))

Nu va, o šiandien jau lijo, kas suteikė šiek tiek gaivos mano galvelei, kuri yra truputėlį svaigstanti, bet užtat viena iš to pasekmių - smarkiai pagražėjus veido oda, kas labai pagerina nuotaiką, nors ryt ir į darbą... :)

Pamiršau pasakyt

Buvau "Ledynmety". Iš tikrųjų tai ėjau pažiūrėti dviejų dalykų - savo mylimiausiojo visų laikų personažo ( po Houmerio ) SIDO ir to vaizdo stebuklingo, kuris kainuoja 21 litą (ar kažkiek ) :))

Šiaip žinote esu pratusi šiek tiek mažiau mokėti už bilietą, arba dar geriau išvis nemokėti, kai kas nors kitas moka, bet šįkart ėjau su drauge, tai surizikavom. Ir dar aišku, bandėm užsisakyt bilietus ryte, tai spėkit kuriam seansui gavom bilietus? Ogi paskutiniam - dvyliktą nakties :D Jėga.

Pagalvojom, kad bent jau nesimatys ir nesigirdės žavių mažylių, kurie savo melodingu krykštavimu taip pamalonina kino seansus ( :D ) , ir beveik suklydom ( ! ), nes, pasirodo, tėveliai atveda savo vaikučius ir naktį žiūrėti filmuko. Įdomus sakyčiau kino kultas.

Gavom aaakinius, kuriuos pametus ar sugadinus bauda 200 lt ( omg :D ).

Tai... viskas gerai, efektas aišku buvo, gal ir neblogas, bet ar tikrai šitam filmukui toks reikalingas? Juk užtektų ir paprasto humoro, kurio pilnas visas filmas, kokybiško įgarsinimo ir pažystamų personažų. O jei neužtektų, tai gal... tiesiog jau išsisėmėm?

Aišku kino pramonėj, kol dar įmanoma išmelžti tokias sumas iš žiūrovų kišenių, tokių kvailų minčių niekas negalvoja.

Bet man vistiek patiko, o kaip gi kitaip, taigi mano meilę sidą rodė :)))

Labas. Aš jau po darbo ir jaučiuosi tokia turbo atsipalaidavus, tokia pasilpus, bet visai laiminga :) Visokių mano galvelėj siaučia minčių, tačiau ne visoms lemta sugulti į jūsų, brangieji, ekranus. Kam reikia, užeikit, pasipasakosiu gi ;)))
Šiandien vairavau į darbą ir visą laiką žiovavau... DAUG. Truputėlį rizikinga, ypač kad šalia sėdėjo nėščia kolegė, o ją įsisodinus visada jaučiuos kažkaip atsakingai. Apskritai, tai jinai mane išnaudoja jau kiek mėnėsių, nes, sako, jei manęs neklausysi, tavo namie žiurkių atsiras. Nu aceit prietaras toks, negalima neklausyt nėščiųjų, nes atsiras tų baisybių. Brrrr... Ai dėl visa ko patarnauju aš jai, maža kas..:D
Ir dar pagalvojau šiandien, kad gal mano svajonių rožinį vabalą ( nu anas irgi nepamaišytų:D ), bet išmainyčiau va į tokį:

Hm... Čia gal senstu aš ... :D

Ir apskritai, lai tai lieka tarp mūsų, niekas nesakykit mano mašinai... ;) D

Mano draugai šiandien:

PIETŪS DOZĖ

LITERATŪRA

SALDUMYNAI

Šiandien Ieva juda labai lėtai. Ką ten juda, rąžosi lovoj su savo tiuninguotu laptopu ir naršo po įvairiausius blogus bei kitas smegenų darbo nereikalaujančias erdves. Gal kad iš tikrųjų nėra taip paprasta energingai straksėti, kai valgai lapus ir ananasus :))

Šiandien Ieva net įsijungus televizorių ir šviesą, nes jau seniai pavertė savo miegamąjį vieta, kur neužklysta dienos šviesa. Tik įvairūs elektros apšvietimai.

Dar šiandien Ieva skaito eilinę karalienių serijos knygą bei "Ievą"...

Ach taip, dar Ieva įjungia skalbimo mašiną. Tuo tarpu laukia, kada galės nuvažiuoti atsiimti savo arbatos dozės. Ką nors daugiau veikti Ieva nenusiteikusi. :)

Jau taip seniai gėriau kavos...Nu prieš šimtą metų.

Mano kava šiandien:

Juoda, tirpi, visa išlieta ant stalo prie kliento :))

Mintys prie kavos:

• Kažin ar čia geras ženklas, kai iš pat ryto pasidarai jūrą kavos ant stalo, bet neaplieji kompiuterio, kliento, dokumentų, tik savo KELNES, todėl šiandien pietus man atneš kolegė ( negi eisiu šitaip gražiai nusispalvinus :))


• Galvoju, kad iš tikrųjų tai čia man likimas taip padarė, nes kol nėjau į darbą, tai penkias dieneles gėriau tik arbatėles kaip gera, sveika mergaitė, o va šiandien jau darbe būčiau pasibloginus reputaciją, vat ir išėjo į gera :D Dabar geriu pomidorų sultis. Sako skydliaukei gerai, o tuo pačiu tikiuos ir mano parėjusiai medžiagų apykaitai :)


• Kad pagaliau ėmė tvarkytis mano veido oda, gal pagaliau visas šlykštynes jau išvarė iš kūnelio, tai nebeatrodysiu kaip spuoguotas penkiolikmetis :))


• Kad išgėriau porą gurkšnių pomidorų sulčių ir visai nenoriu valgyt, o laukia kolegės A nupirkti pietūs - du obuoliai ir bananas. Dabar mano racionas jau panašėja į badaujančios penkiolikmetės :D


• Daugiau minčių nesakysiu :P

Šiandien parduotuvėj įsidėjau į krepšelį bent tris knygas (mane vis labiau žavi būdas apsipirkti knygomis maisto parduotuvėse, kur visai nemenki knygynai ima kurtis, čia dažnai visokių akcijų būna, taip kaip kokiem pomidoriukam :)) ir kulniuoju sau rami toliau , kol mane pasiekia vaikiškas balsas : - Žiūrėk, Džordana čia ta...
Nu ir nežinau, kas užplaukė man, bet anas knygas išdėliojau atgal, o pasiėmiau Džordaną... Knygą aišku perskaičiau per valandą ( ten ne knyga, o įrištas ilgas "Panelės" straipsnis, pusę knygos užima nuotraukos ).
Nu ir nežinau, ką pasakyt. Gailestis mano sumišęs su tokiu sakyčiau pykčiu, dėl žmogaus naivumo. Bet daugiausia abejingumo. Nežinau, gal kad nesu labai gerietiškų plaučių žmogus kaip ponia Budrienė, bet nejaučiu nei aplinkinių nuoširdumo, kai sako, jog myli džordžą, nei pačios kokios nors emocijos vedančios į gailestį. Ir radau kruopelytę panašumo į save džordanoj - tą princešiškumą, net kai tau visai neprincešiškai bloga ( aišku bloga mum su Džordana būna visai dėl skirtingų priežasčių. Jai -dėl esminių dalykų, man dėl smulkmenų). Tai gal tiek susimąsčiau. Bet kaip tokiai menkos vertės knygai, visai neblogai. Šiaip nesveikinu nei knygos leidėjų, nei autorės. Nematau čia nieko gražaus, vien pasipelnymas iš užgęsusio populiarumo šašlykinės pelenų.
Ryt man į darbą. Bandau save įtikint, kad visai gi tai yra smagu ! :))

labai atviras įrašas su atvirom fotografijom

Žinote, apie grožį šiek tiek. Apie gerą formą ir išvaizdą.

Yra moterų, merginų, net vyrų, kurie yra gražūs visą gvenimą. Ne, jiems toli gražu ne visada sekasi gyvenime geriau nei negražiesiems, jie ne visada yra labiau mylimi ar laimingi. Toli gražu NE. Bet jiems tai yra natūrali būsena - aplinkinių godūs žvilgsniai, tiesesni problemų sprendimo keliai, sėkmingesnė karjera. Šitie žmonės aplinkinių yra laikomi laimės kūdikiais kartais vien dėl to, kad paveldėjo gerą medžiągų apykaitą, dailius veido bruožus ar sveikus ir žvilgančius plaukus.

Šitie žmonės dažnai kenčia nuo pavydo, pavyzdžiui, gražu buvo stebėti, kiek ir kokios nepelnytos krtikos per diplomų gynimąiš kai kurių storų senmergių sulaukė labai graži mergina.

Taip pat šie žmonės nėra pasikėlę. Tiesiog jie yra linksmi ir pasitikintys savimi. Pastebėjau darbe. Susitraukęs nevaleika juk tikrai nečiauškės palaimingu balsu, koks šiandien gražus (nors gal ten ne visai ir toks gražus) oras. Man PATINKA dirbti su gražiais žmonėmis. Vaikinais, merginomis, nesvarbu. Jie dažniau šypsosi ir rečiau skundžiasi.

Tuo tarpu aš apie savyje glūdintį potencialą būti gražia (tiek, kad būtum laikoma pilnaverčiu žmogum),sužinojau ne taip ir seniai. Paauglystėj. Žmogaus galimybės ribos kartais taip toli, kai gyvenimas atsuka tau nugarą, gyvenimas, taip pat mylimi (kuriuo nors laiku) žmonės, koks nors sukrėtimas. Visa tai staiga virsta labai aiškiu suvokimu, kuris nukrečia kaip elektros srove: arba - arba.

Toks grožis, naikinantis gražų vaikišką naivumą, kuris mūsų pasaulyje vertas lygiai nulio, toks, kuris gimsta per sukąstus dantis, pyktį ir skausmą, jis ateina ne kaip dovana ar kompensacija. Jis ateina kaip ginklas, kaip įrankis kerštui. Kiekvienas apsilankymas soliariume, manikiūro salone, kiekvienas krintantis kilogramas, prarastas draugas ar įžeistas žmogus keičia žvilgsnį. Kiekvienas skriaudėjo pažeminimas, kiekviena jo ašara ir žodis gaivina kaip vandens gurkšnis ištroškusį, tačiau nenuramina širdies ir verčia pamiršti, ką reiškia gailestis ir atleidimas.

Neapykanta užvaldo taip, kad imi neapkęsti to, kuris tau sako komplimentą, ir to, kuris buvo toks, koks tu kažkada.

Nedaugžodžiausiu. Ne visada tas fasadas pasako viską. Bet jis suteikia galios.

Visa tai prisimenu ir šiandien vėl. Su kiekviena nauja diena.

Arba - arba.

Jei ryt turėčiau svarbių (ar išvis kokių nors) reikalų, turbūt dabar būtų labai žiauru, kad dar nemiegu :)). Klausau muzikos. Visokios mintys lenda į galvą. Įtariu, kad kaltas arbūzas ir ananasas, kurie buvo negailestingai mūsų su drauge A. valgyti, bet neįveikti. Akys stačios ausys plačios, šį tą klausau ir šį tą žiūrinėju. Dar tik kelios dienos, kai valausi organizmą, o jau jaučiuos kaip išsiderinęs mechanizmas - miegas kažkaip susidarkė, oda kaip spuoguotos nepilnametės, pasispardydama šalina visą bjaurastį. Ir kam galėtų būti panašu, kad iš šito bjauriojo ančiuko turi išeiti gražuolė gulbė? :))...

O vasara juk, visi žydi ten visaip, džiaugiasi. Nors ir man šita vasara išskirtinė. Pirmą kartą visai neseku jos eigos ir nepanikuoju, kad ji jau "įsibėgėja", "įpusėja", "baigiasi". Man visai vistiek, nes niekur nereikės rugsėjį keliaut - į jokį kankinimo mokslais pastatą. Niekada nesupratau žmonių, kuriems lankyti paskaitas ar pamokas buvo malonumas, o studentiškas gyvenimas - geriausias gyvenimo laikas. Ką gi, manasis dar tik prasideda ;)

Ach tos naktys, tie vakarai, kada vėl nubunda visi tikėjimai rytojum, šviesia ateitim, ir kitom iliuzijom. Ach tas visas šurmulys širdy, kur sako, Ievute, viskas bus ok, gyvensi ilgai ir laimingai, kaip ir visi tavo artimieji bei draugai, ir nebus jokios pasaulio pabaigos po trijų metų. Susitvarkys tavo medžiagų apykaita, ir galėsi valgyt ne tik ananasus ir arbūzus, gausi prabangų darbą, kur tau mokės už tinginiavimą milijoną per mėnesį. Turėsi mažą užpakalį ir didelius papus. Gyvensi dideliausiam name, vairuosi rožinį vabalą , bei tau priklausys labai daug apdarų ir batų. Ir čia ne joks įrašas, kurio pradžia svajinga, o pabaiga su niūria realybe. Čia svajingas įrašas su pradžia ir pabaiga kartu! Nors dabar irgi visai neblogai gyvenu. Carpe diem! :)).

Tęsiant kelionės įspūdžius...

Kuo daugiau keliaujam prie jūros, tuo labiau krypstam į Latvijos pusę. Pernai atradom nuostabų kampelį - Latvijos Nidą, šiemet - daugelio pamėgtą Papę. Kai pagalvoji, kuo ta jūra kitokia, ania?

Betgi man tai skiriasi kaip diena ir naktis. Ir tikrai ne bangavimu, tikrai ne smėliu. Mūsų lankyta jūra - tokia laukinė, tokia nenugulėtu paplūdymiu, kiekvienąkart sukurianti intymų ryšį - tu ir jūra. O ne tu - palangos chebra - jūra. Tas bandymas rasti laisvą tarpelį tarp rankšluosčių užpakaliui padėti, nuolatinis klykavimas apie alų ir čeburekus ( gal dabar jau kebabus, nelabai žinau) beigi dramblotų tetų ir dėdžių įtartinos dziudo mankštos prieš saulę išskėstom rankom ir kojom. Brrr...

O juk gali būt kitaip - atsikeli ryte, išlendi iš palapinės ir nutipeni keletą metrų iki jūros. Grįžti atgal, ir...oi pametei šlepetę. Grįžti prie jūros ir pasiimi šlepetę. Tas paprastas jaukumas...

Grįžau nuo jūros:)

Šiandien jau sėdžiu darbe, nors nelabai tiesą pasakius čia širdis veržėsi. Bet nieko, laikas kažkaip normaliai eina, o ne stovi, kaip dažnai pasitaiko ;)Jūra buvo gerai, nes tiesiog buvo. Nepaisant vėjo arba lietaus, kurių buvo irgi.

Šįkart aplankėm tokias vietas kaip:

• Neringa
• Klaipėda
• Šventoji
• Latvija (Papė)

Likom stovyklauti Latvijoj, tačiau su lietuvių kompanija. Ir sekmadienį 9 valandą mūsų kempingas giedojo Lietuvos himną! :)Taip, taip, taip. Nedažnai užtiksi Ievą palapinėj miegant, bet savotiškai buvo įdomu. Pvz. grįžti namo, ir jauti kaip niekada, kokia tavo lova minkšta. Bet va tas mano miegojimas palapinėj turėjo paneigti, jog aš princesė ant žirnio, kaip sakė viena kolegė :PSecond amasing thing buvo tai, kad pirmąkart taip toli nusigabenau savo dviratį. Pamynėm Neringoj vieną dieną nemažai, iki šiol jaučiu kad sunkiai sėdisi :D Užtat taigi smagu. Važiuoji sau, karšta, ir jauti, kad smulkus lietus ima purkšti taip gaivinančiai. Nu soliariumo principas žodžiu :DSu įdegiu aišku be šansų. Gal ten nosį kokią ir pasirausvinau, bet nieko daugiau. O tikslo tokio ir neturėjau, juk dar niekaip nepradedu naudotis savo soliariumo abonentu, iš kurio ir šiemet tikiuosi normalaus ( ne dryžuoto ) :D įdegio. Su mano tempais tai turėtų pavykti maždaug rudenį :DTiek trumpai. Jei ką idomaus prisiminsiu, dar parašysiu. Pora kelionės minutėlių čia: