Pastaba prieš įrašą - tokios sąvokos kaip onkologinis skyrius, chemoterapija ir pan. lai nesukelia jums nemalonių emocijų, nes čia ne tos aplinkybės, o aš tuo pačiu ir atliksiu toks gyvenimas misiją, nes iš tikrųjų gyvenimas toks ir yra.
Mama žadėjo mane sumušti jei susirgsiu gripu.
Bet tai mama! Tu mane pagimdei, tu ir užauginai, pati ir žinai kokią žioplumo ir orientacijos negalią turi tavo vaikas.
O buvo taip. Kadangi mes savo šeimoj dabar turim labai aikštingą ir reiklų ligonį - žinia, močiutę - tai esam pavaikomi kaip reikiant. Tai yra, daugiausiai mama. Taip kad šiandien aš turėjau ją pakeisti, ir dėka savo laisvadienio, aplankyt sergančiąją.
Klinikas aš pažystu jau seniai, nes močiutės ligos prasidėjo gal prieš aštuonis metus. Pažystu urologinį, neurologinį skyrius, ir tam tikra prasme šiek tiek pažystų klinikų požeminius koridorius.
Bet šiandien ryte mama mane pažadino su labai įdomia naujiena, kad močiutę pervežė į onkologinį skyrių. Šiandien. O tu jomajo! Taigi, sakau, nu gerai, mama... Mama labai optimistiškai man patvirtino, kad labai tiki manim, nepaisant mano nesveiko nesiorientavimo aplinkoj, ir yra tikra (!), kad rasiu močiutę. Ją guodė mintis, kad ten bus gyvų žmonių, kurie man parodys kelią. Aš pagalvojau, kad gyvų žmonių tikrai turėčiau rasti, nebent pateksiu tiesiai į morgą, kas irgi visai būtų įmanoma, ir po šitos neramios minties nusprendžiau, jog gal jau geriau laikas keltis.
Įėjau pro klinikų vartus, ir pradėjau ekskursiją per lauką (maniau, taip papraščiau nei požemiais), be to, nusprendžiau,
o gal rasiu pati. Nereikėjo taip nuspręsti, nu bet o kam kada pakenkė mažytis pasivaikščiojimas pirmyn - atgal? Toj vietoj, kur mūsų su mama nuomone, turėjo būti tas onkologinis skyrius, stūksojo dieninis chemoterapijos stacionaras. Ne tas, nors reikėjo eiti būtent per ten.
Tiek to, močiutę radau, nes man pasakė kur eiti. Supratau maždaug iš trečio žmogaus, kurio klausiau, paaiškinimo, ir galiausiai vistik keliavau požemiais.
Močiutė manim didžiuojasi, haha.
Ir, beje, tas skyrius superinis. Tam tikra prasme, žinoma. Personalas toks, kad kiekvieną norisi apsikabint ir išbučiuot. Maždaug.
Išėjau lydima labai teigiamų emocijų, galvodama,kad
o dabar ramiai sau grįšiu į centrinius rūmus per koridorių, pasiimti striukės.
Viskas baigėsi tuo, kad susiraukus Ieva rūsiais išlindo į neurologinį skyrių, kuris einant lauku yra pakankamai tolokai nuo centrinių rūmų ir striukės, bet būtent tai man pasirodė tinkamiausia išeitis. Taip kad ir patraukiau tokia - su ne itin šilta, užtat kūno linijas paryškinančia
glaustinuke ir respiratorium ant veido, bei skėčiu, nes be kita ko, lijo, per lauką. Skyrių radau, striukę gavau, grįžau kosėdama.
Mama privežė visko, ką dabar visi vartoja nuo gripo, nors močiutė jau sakė, kad smirdžiu česnaku... Maišas citrinų, vaistai nuo gripo, pertusinas, imbiero šaknis, grikių medus, trys galvos česnako,bei vištienos krūtinėlė ir kalafijoras - šitie tai tam, kad mamos nuomone, mano įprastinio lesalo tikriausiai neužteks stiprinti organizmui.
Tokia štai istorija. Dabar matysim kas bus.
O aš šiandien turėjau eiti į kiną su Auste ir Mindaugu! Ai nu gal ir taip sužinosiu, baigsis tas pasaulis 2012-ais ar ne...
Viskas bus super, mažuliai mano!
.jpg)
