Atvirai sakant.

Aš kaip maža mergaitė vis dar kartais metu žaisliukus ir bėgu iš smėlio dėžės. Nesu aš stipri, aš visokia. Aš savęs nevadinu princese, tiesiog kartais tai pernelyg akivaizdu. Ot pamaiva. Bet su širdim tokia.

Kieme mane vadindavo pempe, nes mama surišdavo tokį mažą plaukų fontanėlį pačiam viršugalvy, ir anas juokingai šokuodavo kartu su manim per koridorių, arba plaikstydavos vėjyje, kai važiuodavau savo raudonu triratuku.

Specialiai neišsimiegosiu, kad ryt visko daugiau atrodytų.

Kaip aš sutiksiu Naujus metus?

Bet kokiu atveju, su viltim ir laukimu.

Mes kartu, nebe atskirai.

Vaikštau visur kaip koks pasimetęs žvėriukas. Tos mašinos, tie žmonės parduotuvėj... Linksmų švenčių sako mišrainių "dėliotoja". Aš beveik nuo jų visų nesiskirčiau, tik kad šiemet niekur neskubu.

Prie kasos palengvėja, nes kasininkė man sako, jog irgi mėgsta tokias salotas. Skanu su tunu ir su pomidorais. Palinki geros dienos. Ir nieko apie šventes. Aš jai nusišypsau. Pirmąkart nuoširdžiai šiandien.

Paskui viskas dar geriau. Priėjau prie močiutės kapo, o ten - visos gėlės ne nuvytę, o sušalę tarsi dirbtinės.  Visus vainikus dengia purus sniego sluoksnis, centrinis vainikas taip pat apsnigtas, o jo juostoje sniego išvengę du žodžiai - mano ir mano mamos vardai. Ieva, Aušra. Net ne šalia vienas kito, o išryškėję tik jie abu. Mano močiutė išradinga. Mes amžinai liksime nemirtingas trio. Nepaisant visų kitų, mes trys - išskirtinės. Išeinu iš kapinių, ir kartais net norisi sulėtinti žingsnį - juk močiutė eina šalia. O tada prisimenu, kad nebereikia, nes angelai sklendžia lengvai, kol mes klupinėjam sniege.

Laidotuvėse galvojau daug, ne tik apie močiutę, o apie tuos žmones, kurie man brangiausi. Apie tuos, kurie atskubėjo pas mane,pas močiutę. Ačū Jums, aš Jus labai myliu. Kartais iki krykštavimo, kartais iki graudulio. Meilės kupina mano širdis.

---

Praradau vieną brangiausių žmonių pasaulyje. Ir įgijau didžiausią užtarėją danguje.

Sveikinimas

Žinokite, jei man reikėtų išrinkti mylimiausią šventę iš šitų artėjančių trijų, tai būtų Kūčios. Aš visada jų laukiau labiausiai. Ir visai ne todėl, kad tą dieną gaudavau daugiausiai dovanų. Ir ne todėl, kad mano vardadienis (kol kas šiandien mane su vardadieniu pasveikino tik vienas portalas, kodėl aš jums turiu kasmet primint, a?Haha.)

Kalėdos gerai. Tas visas triukšmas ir klegesys. Bet Kūčios visada yra jaukumo paslaptis. Žmonių paslaptis. Iš kur tas gerklės gale užstrigęs gerumas ir tas jaudulys?

Man ir kūčių stalas mielesnis. Gal kad panašesnis į tai, kaip aš valgau kasdien - saikas ir subtilūs skoniai.

Jei sakyčiau, kad per šventes ypač myliu ir vertinu savo šeimą, būtų kvailoka, nes patys žinot, kaip aš juos vertinu, myliu, ir kalbu apie tai kasdien.

Būtinai užsidekit žvakelę.

Rytoj atsikelsim kutenami Kalėdų. Džiaukitės į valias. Aš džiaugiuosi, laukiu ir tikiu. Ir nekantrauju kaip mažas vaikas.

P.s.: kažkaip šiemet labai svajoju apie silkę. Po karpio, žinoma.

Nuostabaus Kūčių vakaro ir šelmiško džiaugsmo Kalėdų Jums, mieli mano blog'o skaitytojai. Bučiuoju. Ieva.

Omg Omg ;)

Šventėms bus mamos karpis:D!!!

Gerai jau gerai, jau man šventės. Visai viską nubraukiam, visus paburbuliavimus, niurzgėjimus, dūsavimus ir problemas. Šiandien man prasideda šventės. Nesvarbu, Kūčios, Kalėdos, ar N.M. Nesvarbu, šventės - tai sustojęs laikas, kada niekas negalvoja apie savo smulkutėlaites problemas, negalvoja apie tai, kad krizė. Negalvoja, nes spės. Viską spės po švenčių. O dabar visi bus laimingi tik dėl to, kad silkė labai skani, kad verkti noris, kokie faini žmonės sėdi šalia, kad yra namai, šeima, yra tie kuriuos myliu, yra TIE, kurie myli mane. Ne taip, kad Ieva, kokia tu JO... Iš tikro, iš tikro myli. Yra stalas, yra viskas ko man reikia šventėms. Aš graudinsiuos, šypsosiuos ir būsiu laiminga. Nesvarbu, kad aš ir šiap laiminga. Per šventes aš būsiu laiminga šventiškai.

Baigėsi šiandien tie popierizmai, polisų tikrinimas, dovanų pirkimas. Paskutinis akcentas - raudonas kaspinas.

Po švenčių mes visi būsim geresni. Ir statysim mašinas prie parduotuvių be problemų.

O kaip sninga už lango, ir kokios tos snaigės susivėlę!Ach.

O ką tu man :D

Talentai

Bet ot yra vyrų talentų. Nu jei mane gali vyniot kaip cukraus vatą, kai kitus jau seniausiai ant trijų raidžių už tokius kantrybės ir laukimo išbandymus su žaibais ir perkūnijom pasiuntus būčiau, tai čia yra talentas. O dabar kažkaip va. Stebiuos kasdien, neatsistebiu. Murr.

Sugebėjimai čia yra, moterys, jūs talentus rinkitės, o ne kažkokius nuspėjamus murmeklius, kur kaip maldaknygėj iš anksto jau žinai visas maldas nuo pradžios iki mirtinai nuvalkioto galo.

O va darbe apskritai pradedu pastebėti, kad daug vyrų manęs bijo. Nu rimtai. Kad balso nekelčiau. Ir kad neužmušinėčiau žvilgsniu. Nes aš irgi esu šioks toks talentas ir lavinu savo sugebėjimus polėkio naikinimo metodikoj. Pvz. jei jums atrodo, kad mane būtų galima pakibinti nevykusiai pajuokavus apie mano kavos puodelį vietoj pietų, tai man taip gali visai neatrodyti, ypač žinant, kad aš rimtai tuo metu labai jau ilgai laukiu kolegės  grįžtančios su mano Cezario salotom.

Tiesa, kartais man jų pasidaro gaila, kaip kokių mažų pliušinių meškučių, ir pamačius, kaip dailiai ir kukliai jie nuleidžia sugėdytas akytes, jau malonesniu balsu paprašau dokumentėlio ir net padovanoju nuoširdžią šypseną. Visi mes žmonės, taigi.

Undinėlės krizės nejaučia.

Ieva valgydama savo vakaro salotas paspringo žirneliu, kai vartydama internetinius puslapius aptiko vienos aceit žinomos aceit dainininkės foto. Ir nors mano blog'e niekada nebuvo pletkų kampelio ir niekada nebus, bet šitą įrašą priskiriu mitybos skilčiai - būna labai blogai, liūdna ir graudu, kai valgai beleką ir belekiek. Nu ok, galima kimšti į save šlamštą, čia jūsų laisva valia.

Bet kai kas nusprendė dar ir įsprausti save į blizgantį rožinį striuką nesusipratimą  ir iškrypuoti į sceną.

(Foto iš www.klubas.lt)

Kilnu, bet abejotina :D

Šiandien buvo visai gera diena. Parduotuvėse, bet vistiek visai gera. Nes nupirkau svarbiausias dovanas ėles. Jaučiuosi didelę pareigą atlikus. Ir ačiū Austei už pagalbą, viena kitai neblogai pasitarnavom šitam sunkiam darbe.

Labai noriu miego.

Draugė išvažiavo pas tą niekšelį ir dingo, o aš net neturiu pakankamai jėgų kelt vajų.
Rytoj man į darbą. Ir man patinka sniegas.
Beje, aš taip labai labai labai jau pasiilgau. Nu nesąžininga taip. Labai noriu, kad greičiau atvežtum man Kalėdas. Prašau prašau prašau.

Mama šiandien trinktelėjo su savo mašinos bagažinės durim man per galvą.

O visa kita puikiai. Tik gana valgyt tas salotas, jaučiu kad man nuo jų skysčiai kaupiasi.

Jaučiuos "taip kažkaip".

Va yra sakoma, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Nu taigi faktas.

Šiandien bandau prisiminti tą "man gi iš tikrųjų px" pojūtį, kurį sau bandydavom su B. įteigti eidamos į kokį baisų atsiskaitymą mokykloj, arba universitete, tik čia jau aš retai rasdavau tokių, kurios įsirašytų į šitą saviįtaigos klubą. Haha.

Tai va ryt šiokį tokį panašų nemalonumą turiu padaryt. Ir bandysiu prisimint minėtą metodiką. Šiaip jau tokie dalykai yra labai gerai prieš šventes, nes kai susitvarkai su tuo dideliu baubu, tai tada jau pajunti šventes iš tikro ir belekaip stipriai. Tai jau aš va tada ir pajusiu.

Dar ten sako reikia visiems atleisti prieš šventes. Nors jūs žinot, kad aš pykt ilgai nemoku, vistiek nekiaulinkit, negražu.

Šitą savaitgalį nurašau kaip nelabai vykusį, bet juk va tokie nevykėliški dalykai visada reiškia, kad artėja kokie nors nerealūs smagumai. Su tuo save ir sveikinu!

Viena poprastė dainininkė dainuoja: "Sutikus jį galėčiau net jo katiną pamilti". Bliam kiek iš tikro dar ne tiek mes galim, ane?

Ir man ryt nereikia į darbą, vistiek man yra ko pavydėt.
P.s: šiaip tai katinai man ne ypač...

Būna ir geriau.

Kažkodėl jaučiu tvinksėjimą galvoje, tarsi skaudėtų galvą. Bet va neskauda. Tai taip kažko lyg ir trūksta...

Esu labai dėkinga tėčiui, kad ryte man parašė sms, o ne skambino.

Mamai vakar ne taip pasisekė, nes paskambino pačiu netinkamiausiu momentu, kuomet aš buvau kątik supažindinta su naujiena apie slidžią autostradą, ir liejau tulžį, kad vyrai yra tik sveikatai gadinti. Šiandien gal turėčiau ką nors švelnesnio apie juos pasakyt, bet kol kas nelabai turiu ką.

Geriu kavą, o galvoje vystosi idėja keliaut iki banko pėsčiom. Ką čia tokia Ievai visiškai nebūdinga mintis reiškia, nežinau, gal noriu pravėdint galvą, pasivaikščiot su ausinuku, kaip senais gerais laikais, o gal tiesiog tyngiu mašiną šildyt, ar jaučiu norą vėl skaisčiai rausvai nušalt žandus. Bet užtat sudeginčiau vakarykštes sušio kalorijas.

Ir omg, kaip aš laukiu kokios nors sausio antros, kada jūsų blog'uose vėl galėsiu skaityt normalius įrašus, neveikiamus maximos platinamo Kalėdos yra šūdas viruso arba jo atmainos Kaip aš visus myliu per šventes (kuri yra dar baisesnė, mano įsitikinimu).

Iki, Ieva baigia kavą ir iškeliauja piligriminėn kelionėn iki Swedbank.

Noriu miego.

Pasimelskit už mane, kad mano mašina nuvažiuotų į šilainius ir paskui kažkada namo nerodydama ožių. Be jokių ten vakarykščių tragedijų. Nu bet malonu, aišku, kad vakar ne aš viena turėjau tų bėdų. Čia, žinia, lietuviško charakterio šaknys. Gal man nuo to ir ne geriau, kad kitam blogiau, bet užtat ant dūšios lengva. Tai va jaučiu mano mašinai irgi geriau, kai kitos vidury kelio paspringsta.

Aš visada pasijaučiu geriau, užsiplikius kavos. Ypač tada, kai iki darbo pabaigos taip mažai lieka. Taip tada širdžiai miela, malonu, kad tuoj trenksiu durim ir mausiu lauk.

Gerumai

Iš karto skubu reabilituotis ir suteikinėti pirmą pagalbą sau, nes pastarasis mano įrašas labiausiai nepatinka man pačiai.

Taigi, laimingi mano dalykai šiai minutei:

1. Visada labai veikiantis geras dalykas, kad būna blogiau.

2. Ne piniguose laimė. Hahaha. (Nu bet taip sakoma)

3. Mano svajonių vyras.

4. Kalėdos bus geros, nes jos vistiek visada būna geros.

5. Manęs neišmes iš darbo vien dėl kelių praganytų darbo kvitų, ir tai atpirks visą mano vargą aiškinantis.

6. Dėl visų tų mokęsčių ir skolų prisimenu jau primirštą pinigų leidimo manjakę iš knygos, ir tada man vėl tampa geriau, nes... žiūrėti punktą nr. 1

7.Šiandien penktadienis, ir pagaliau tai mane veikia kaip kitus žmones, kas anksčiau net erzindavo,nes ką tie žmonės tokio gero mato savaitgalyje.

8. Aš esu patenkinta svarstyklių parodymais ir per Kalėdas galėsiu visko valgyti. Išskyrus šlykščiai riebaluotus dalykus, jei jų netyčia būtų ant kurio nors stalo. Nors dar neapsisprendžiu, ar balta mišrainė yra šlykščiai riebaluotas dalykas, ar visgi ne.

9. Labai didelė laimė man dabar atrodo miegas, o jis dar ir nieko nekainuoja.

10. Ir aš nesergu jokiom baisiom ligom. Nu išskyrus tai, kad vakar kaip kokia mažvaikė nušalau abu žandus ir dabar atrodau kaip kokstai raudonskruostis pagrandukas. Tik nestoras pagrandukas. Haha.Hope so.

Sunkumai

Labai malonu yra gyventi taip kaip gyvenu aš. Didžiąją laiko dalį. Bet būna tokių akimirkų, kai pagalvoju, ką aš apgaudinėju, ir kodėl vaidinu suaugusią? Išeiti iš namų, darbo, palikti mašiną ir problemas, susirangyti ant sofos pas mamą ir tėtį ir vėl būt vaiku.

Vakar buvo diena be komentarų.

Tokia, kad prieš miegą nebenorėjau net blog'o įrašo rašyti, nes tam trūko jėgų, tačiau sugebėjau dukart iš lovos pakilt, persirengt iš naktinių į šiltus drabužius ir lėkt į mašiną, nes ten kai ką reikėjo man patikrinti.

Po vakar išvis pradėjau galvoti apie viešąjį transportą, nes visą dieną tik nervinausi ir laksčiau aplink savo mašiną, vos nepavėlavau į kliniką prasitęsti darbo knygutės, kur man ėmė kraujo, suprask, čia ta mano sveikata jau ir bus patikrinta. O antspaudas uždedamas dar prieš tyrimą, tai... Dar jei patingėsiu pasiskambint, tai tyrimo atsakymą sužinosiu kitais metais. Ir dar leidau pinigus. Aš ir ne tik aš. Och. Kai išsprendėm bėdas palengvėjo, ir net šypsojaus prie vairo, ko jau nesitikėjau tądien, bet vakare vėl viskas viskas užgriuvo didžiuliu sunkiu akmeniu, apsiverkiau tris kartus visai netikėtose vietose, netinkamu metu.

Ašaros kaip pupos byra, o mama kalba, ir aš pati nesuprantu, ar tie jos žodžiai guodžia, ar virkdo.

Va tokių būna dienų kaip tyčia.

Labai tikėjausi pakilti ryte su lengva it pūkas drugelio nuotaika, bet vietoj to pakilau tiesiog neišsimiegojus. Nes iš įtampos neužmigau ilgai, kažkodėl nubudau penktą, o paskui vistiek turėjau anksčiau keltis - prieš važiuojant ryte reikia šildyti mašiną.

Nesiteisinsiu dėl tokios nuotaikos įrašo, nes vistiek po jo seks penkiolika smagių.

;)

Aš taip dažnai vaidinu tokią patyrusią ir tokią abejingą ir tokią stiprią ir tokią protingą, ir tokią nenaivią, ir tokią žinovę... O iš tiesų esu

TOKS SKYSTALAS, kad oi.

Ir Jis padaro taip, kad iš manęs lieka balutė...

Sexy santa :D

Iš to šalčio sušilti galima.

Šiandien išėjau į lauką, ir didžiai nustebau, kad nereikės valyt nieko nuo mašinos. Anei sniego.

Užtat šalta.

Matot, į mane kolegės dėl to kreivai žiūri ( į mane jos dėl daug ko, tiesą sakant, kartais kreivai pažiūri, bet taigi visi mes asmenybės, ANE), nes aš į darbą atsivežu savo vandenį kavai ir arbatai. Nu vat toks įprotis dabar pas mane.

Tai va tą vandenį buvau palikus mašinoj nakčiai. Labai labai protingas žingsnis. Rimtai, žinokit, nes užšaldytas ir atitirpdytas vanduo yra labai sveika.

Kavą pasigaminau pirmiausia atsitirpdžiusi ledo gabalą butelyje ant radiatoriaus.

Darbo kompiuteriuose pakeitė darbastalio paveikslėlius, ar kaip tą daiktą gražiau pavadinti, taip kad dabar žvelgiu į snieguotą kalną ir žiauriai nelietuvišką trobelę apsnigtu stogu.

Dar man šiandien buvo labai gaila tos mergaitės, kuri prie Savanorių sankryžos dalina mums laikraščius pro mašinų langus. Nu nes jai, man atrodo, labai šalta buvo. Jinai dažniausiai būna pirmas žmogus, su kuriuo ryte pasisveikinu.

Noriu namo, ir po velnių, šiandien pirmąkart jaučiu, kad noriu Kalėdų. Ajajai. Kapituliavau.

O atsibudus bandžiau susivokti, kas yra tikra, o kas naktį susapnuota. Ir kol kas geri dalykai gyvena mano tikrovėje.

Estai

Neilgai trukus:

Aš esu kerėpla, arba kuo čia dėti kulniukai.

Vadinas, istorija prasideda ten, kur aš statau mašiną. Ten yra toks medis. Aš gi apie tą mašiną tai kasdien vaikštau. Ir aplink kartais apeinu, ir viskas gerai būna būdavo.

Nu tai va, o šiandien gi pasnigę buvo. Ir kai pasninga, taigi langus reikia nuvalyti nuo sniego. Aplink mašiną apeiti reikia. Tai aš ir būčiau sėkmingai apėjus, jei ne mano šiandieniniai batai. Matot, vienus nunešiau pakalti kulniukų, tai šiandien buvau su kitais. Nu va, o jie šiek tiek aukštesni. Nu tikrai aukštesni tik šiek tiek. Nes jei būtų daug aukštesni, būčiau pylus į medžio šaką su kakta, o dabar užtaikiau tiesiai į viršugalvį.

Taip dėjau, kad dantys sukaukšėjo. Paliečiau ranka - žiūriu kraujo šiek tiek, na gal šiek tiek galva apsisuko. Bet ką ten, sėdau mašinon ir į kelią, nes šiandien su mama vėl transportavom močiutę ligoninėn, reikalų visokių ir taip daug. Atėjau, sakau, mama, ar iškvietėt jau greitąją, sako, taip. Nu tai, sakau, sekančią kvieskit. Haha.

Bet taigi niekis, kraują su spiritu nuvalė, paglostė, ir sveika.

Dabar turiu žavų gumbą viršugalvy, ir džiaugiuos, kad ne kaktoj, nes jaučiu žavingai atrodytų...

Taip, nenuobodu su manim.

Šiandien ligoninėj kaip smagu buvo! Mes su mama kartais dažnai žiūriu kaip paauglės viešose vietose elgiamės. Nu o ką?

Laukiam prie daktarės kabineto. Mama sako, kaip valgyt noriu. Eik, nupirk ką nors. Bet taigi tu kaip išeisi, sako... prarasiu vaiką. Skambink, jei ką, gelbėsiu.

Tai ir išėjau.

Kai grįžau, mama puolė glėbesčiuotis ir bučiuotis, sako, valio, vaikas grįžo, stebuklai.

Ai nu mama, mes esam fain.

Paskui sako, nori pas mane į darbą?

Mama, sakau, taigi jau pusę dienos pravažinėjom visur, tai gal dirbti reikia?

Eik tu,sako, einam. Haha.

Ir gėrėm kavą.

My best!

O močiutė šįkart buvo baltomis kelnėmis ir rožiniu megztuku SU KASPINĖLIU.

Spontaniškas požiūris

Hey, sugalvojau tokį dalyką. Gal man visai būtų faina numest porą kg. kalėdom? Čia gera idėja. Tada galėčiau daugiau silkės suvalgyt kūčiom, ir šiaip, sako dvasią ir mintis apvalo... Jo, čia mintis.

Sekanti mintis, tai kad šiandien mano nuotaika keitėsi nežinau kiek kartų, aišku, be to, dar mažai miegojau, nes gi vyrai eina į karą. Nu žinau, galima išsijungt telefono garsą. Bet man taip gera gaut tą sms...Mi - au kaip smagu.

Sekantis dalykas. Dovilė man parekomendavo nuveikti ką nors spontaniško. Nu jomajo...Galvojau galvojau, ir priėjau išvadą, kad aš ryškiai esu žiauriai nespontaniška asmenybė. Nu rimtai. Taigi va būtent šiandien labai spontaniškai man sakė važiuojam pačiuožinėt čiuožyklon, o aš labai nespontaniškai pensininkės tonu sakiau, nu taigi kosėju aš. Ir šiaip, miego noriu. Nu va ot. Ir  visa Ievos spontanika.

Bet tai aš rimtai gi miego norėjau.

Reiškias, kas dar...

Ai taip taip taip!

Dovile, aš labai labai spontaniškai moku leisti pinigus! Užskaitai?

-

Atleiskit, nebegaliu, nespėju, nešu, nepanešu, einu, darau, kol darau, kol einu. Svarbu daryti. Diena gyvenimas, diena - mirtis. Nebėra pirmadienių, penktadienių arba sekmadienių. Negalima negalėti, time out'ų nebūna.

that thing

Kalėdinė krizė, baisumo kaip pms.

Nieko nieko, pragvensim mes tą šventinę krizę, pragyvensim. Ne tokių matėm, ne tokių. Mane net visos tos kalėdinės akcijos, aukojimai ir vaikų namai nervina. Nu pasakykit jūs man, ar čia ne mada? Ir springsta jau vaikai tuose savo namuose nuo jūsų žaisliukų, meškiukų, kompiuterių ir skalbimo mašinų. Ir visai ne to jiem išvis reikia. Ir kodėl tik per šventes čia jie jums taip parūpsta? Labai jau čia aceit mes patys laimingi ir turtingi, haha.

Ai...

O va man tai gaila tu kelių tūkstantėlių, ane? Va juk man BŪTENT TO REIKIA. Nu gerai baigėsi ta tema, pažadu.

Toliau. Šiandien įtartinai vėl daug kartų kosėjau. O siaubas, o kaip buvo baisu ryte, kai vonioj iškosėjau kažką panašaus į kraują, jau viskas, galvoju, sakiau, kad man paskutinioji, bet paskui užmačiau pakutį savo juodųjų serbentų coldrex (beje tobulybė, palyginus su tais visais citrininiais), ir supratau, kad čia vakarykštis palikimas, nenukraujavau žodžiu. Bet va čia jau efektinga būtų.

Na, ir apskritai, man malonu, kad jūs mane prisimenat, kalbinat, ir visaip kaip man užkalbat dantį, nes tada aš šiek tiek primirštu, kaip ilgai jau nemačiau tikrojo objekto. Tik jau meilėj neprisipažinėkit, nes įdėsiu į blogą, paskui persigalvosiu, bet dalis auditorijos jau bus matę, kaip kad vakar. Hoho.

Ojei, net ir savo draugių nežinaukiek nemačiau. Nu nuo kada aš čia tokia neprieinama patapau? Hoho. Sakau, čia per kalėdas viskas.

Apskritai tai Naujų metų dar labiau nelaukiu.

Jum tai bele pagert.

Kavos?

Retai kada žurnale randu tokių nuostabių straipsnių, todėl privalau pasidalint su jumis, nes mano blog'as, žinia, yra dienoraštis prie kavos.

Taigi G.Butkuvienė "Moteryje" aprašo Vienos kavines. Man ypač įstrigo tokie dalykėliai ( nors visą straipsnį susiurbiau kaip itin kokybiškos kavos puodelį) :

• Senosiose Vienos kavinėse tvyro neįtikėtina ramybė, galioja etiketas.

"Pasirodo, dar ir šiomis dienomis jaukiai apšviestose kavinėse su klostytomis užuolaidomis, raudonu aksomu muštais foteliais, sietynais, mediniuose bufetuose laikomais pyragais ir didžiuliais veidrodžiais išdabintomis sienomis pageidaujami santūrūs, erzelio nekeliantys klientai."

• Prie kavos visada patiekiama vandens stiklinė, padavėjai - orūs, kavą nešioja ant sidabrinių padėklų.

"Vienos kavos namuose padavėjas jūsų neragins, o ir patys nevaikykite. Kavos ir pyrago tikrai gausite, tik prieš tai gali tekti paskaityti vieną kitą laikraščio straipsnį. Tradicinėje Vienos kavinėje "Jelinek" net kabo lentelė su užrašu: "Skubantieji nebus aptarnauti"."

• Rūkymas Vienos kavinėse laikomas vos ne neatsiejamu dalyku nuo pačio kavos gėrimo (čia neapsisprendžiu geras dalykas ar nelabai).

"Daugelis tradicinių Austrijos kavos namų skęsta cigarečių dūmuose, mat draudimą rūkyti viešosiose patalpose traktuoja kaip grėsmę šimtametėms tradicijoms - kokia gi kava be dūmo? Prie įėjimo į kai kurias kavines kabo lentelės su užrašu: "Nerūkantieji tegu prisiima riziką patys"."

Pabaigai kelios kavos rūšys Vienos kavinėse...

Brauner - juoda kava su pienu, Melange - juoda kava su karštu pienu (kavos ir pieno lygiomis dalimis), Schwarzer- juoda kava, Kapuziner - juoda kava su pienu (kavos pilama daugiau nei pieno), Einspanner - espresas su plakta grietinėle, Kaisermelange - melange, patiekiama su kiaušinio tryniu, medumi ir brendžiu, Fiaker - kava su romu ir plakta grietnėle, papuošta vyšnia, Franzikaner - melange su plakta grietinėle ir šokolado drožlėmis, Maria Theresa - juoda kava su apelsinų likeriu ir plakta grietinėle, Eiskaffe - šalta juoda kava su vaniliniais ledais ir plakta grietinėle.

bei desertukai:

Šilti raguoliai - tradicinis pusryčių skanėstas, štrudeliai, Linzerotte su riešutais ir uogiene, šokoladinis tortas Sachertorte - Vienos pasididžiavimas, Kaiserschmarn -cukraus pudra apibarstytas gnaibytos tešlos pyragas su slyvų uogiene, Mohr im hemd - šokoladinis pudingas su aguonomis šokolado arba vanilės padaže, Palatschinken - desertiniai blyneliai su vaisiais, uogiene, šokoladu arba kaštonais.

Hoho.Noriu ten.

Žaidžiu, kad dirbu.

Gali žmogus tau duoti duoti duoti... Kiekvieną dieną gali verstis per galvą, aukoti daug dalykų. Tai čia vienam norma.Ir bus nurašytas.

O kitas gali taip mažai - vieną žodį - ir yra toks tobulas...

Tai va, bet žodžiu, gerai diena prasidėjo, ir iki kol atvažiavau į darbą, plaučiai jautėsi lengvi kaip... nu nežinau, lengvi vienu žodžiu. Dabar tokie truputį pasikosėjantys, bet man jau visai rimtai sužibo viltis, kad gyvensiu.

Nuotaika faina.

Gatvės sumautos, nieko nesimato.

Kava jau savaime yra gerai, o šiandien prie visko labai tinka.

Malonu sugrįžt į darbą. Sweet sweet.

Naktį sapnavau, kad man reikia pasikeisti telefono viršelį, nes visas kažkoks sutraiškytas, baisus buvo. Aceit, moralas, išorė ne svarbiausias dalykas. Nu jojo. Čia man nereikia per sapnus smegenų filtruot. Pasakiau, kad noriu, tai noriu reiškiasi.

Vat toks tad šiandien mano rytinis įrašas - jovalas. Toks pats, kokia rytais būna mano lova.

Noriu.

Pagaliau aš vėl turiu konkretų norą. Net ne svajonę, nes per daug realus tas noras. Gaila tik, kad pinigus kainuoja. Ir šiek tiek drąsos. Ir aplinkinių tolerancijos. Nu bet ne milijoną!
Ir va, tik tiek, kad tokiam dalykui nei mamos nei tėčio nepaprašysi paskolos. Tai taip išeina, kad reiks pačiai taupyt.
Labai labai noriu.
Negaliu sakyt.
Bet jei kas kalėdom padovanotų... Bet negaliu sakyt.
Nu nebent taip galiu:
Padovanokit man 5000.Haha.Ačiū.
Kaip būtų bus tobula!

Įkvepimas.

Sukeičiau televizorius, taip kad miegamajam dabar televizorius, kuris dar turi distancinį pultelį,ir tikiuosi jo artimiausiu metu nemaudyti. Su pasimėgavimu junginėjau kanalus ( o ką, aš SERGU gi, nors va tuoj reiks keltis truputį, haha),  užtat ir užtaikiau tokią laidą, kurioj pasakojo apie mokytoją, kuri čia neperseniausiai nuo gripo mirė. Tai va, labai liūdna aišku, bet man labiau užkliuvo faktas, kad ta moteriškė uždirbo tūkstantį litų. Tūkstantį litų uždirbo, ir gyveno kažkaip.

Nu tai aš sau guliu lovoj, ir galvoju dabar. O kodėl aš negalėčiau vat taip mokėti taupiai gyventi, ką? Kaip visiem būtų geriau iš tikro. Nereiktų užkimšinėti mano kišenių, kurios ištuštėja žaibiškai pasibaigus algai (nepakankamas skaičių kiekis tiesiog), nereiktų ir man pačiai amžinai į skolas ir iš skolų landžiot. Niekad gyvenime aš su tais pinigais nemokėjau. Vat kas keisčiausia, tai kad tėvai kažkaip man dėl to nepamokslaudavo (arba aš to naglai neatsimenu). Užtat atsiėmiau, kai atsirado mano gyvenimo vyrai. Tai va jie, tada, kai pasiekdavom tokį santykių etapą, matyt, kada jiems jau dingtelėdavo tokia stingdanti mintis, kad o ką čia gali žinot, gal su ja reiks gyvent ant ilgam, imdavo skaityt man paskaitas apie tai, kaip aš nemoku su pinigais tvarkytis. Nu tai ot naujiena.

Šiaip jau, žinokit, aš moku. Teoriškai.

Bet vat šiandien jaučiu įkvėpimą tą pritaikyt praktiškai. Kaip ir visada, man neįdomu, jei kurie nors dabar juokiatės iš mano pasiryžimo. Vat kaip tik ateina neujieji metai, pats laikas tokiems dalykams, žinia.

Jūs irgi nepamirškit susigalvot, ką po naujų gero darysit. O aš keliauju į dušą tada.

Paaukokit man pulteliui.

Užsiregistravau pas gydytoją septynioliktai gruodžio. Nes sveikatos knygutė 18-tą baigias. Tai va prie to pačio, jei dar būsiu nenumirus, galės mane gydyt. Hoho.

Nebežinodama kokiais būdais dar save gelbėti, prisiminiau, kad turiu grikių medaus. Nors tokių saldybių aš ne itin, bet su citrina buvo pats tas. Tiko. Rekomenduoju. Dar į save pilu didelį kiekį arbatų nuo kosulio, bei niekaip neprisiverčiu išbandyt tėčio duotų stebuklingų miltelių, kurie taip pat turėtų nužudyt kosulį. Sakė labai šlykštūs.Taiii...gal ryt.

Per rytojų turiu pasveikt, nes poryt į darbą, labai gerai, kai taip viskas jau mano suplanuota. Ryt pasveikstu ir taškas. Pasakiau.

O, žinokit, pultelis tas tai neveikia... Amen jaučiu. Bet taigi ir ant radiatoriaus laikiau..Blogis.

Knygą "Apie mirtį ir mirimą" jau perskaičiau, kažkaip ir miegu ramiau, haha (bet knyga labai gera ir vertinga). Užtat dabar kankinuos su "Perigoro piršliu", nors tu ką. Kažkaip patapo aišku, kad pigios knygos knygynuose gal ne visai be priežasties tokios yra.

Kas dar (be Ievos) plaukti nemoka

Mama mane išvertė iš lovos, sako važiuok važiuok važiuok. Tada perskambina, sako nu bendrai gali taip neskubėti.

Nu tai tada aš dar geriu arbatą su chalatu.

Sakė mama geriau jaučias nei vakar. Mamai sirgti negalima jomajo.

Vakar mirkiau kojas, kaip vaikystėj. Tai va, ir žinot, ką? Įmečiau į vandenį miegamojo televizoriaus distancinį pultą! Vienu žodžiu... Čia yra netgi baisiau, nei įmesti svetainės televizoriaus distancinį pultą... Ir neveikia dabar. Tai kas dabar norėtų įsidarbinti pas mane kanalų perjunginėtoju???

Tokios tad tragiškos naujienos pas mane kolkas. Tam kartui tiek. Baigiau arbatą.

Tikėjimas

Nekenčiu šventinių įrašų.

Šiandien gavau pažadą, kad kalėdoms bus mano išsvajotasis mamos karpis. Net geriau pasidarė. Pirmas tikrai geras dalykas, kurį sužinau apie artėjančias šventes.
Dar pagalvoju, kad šito viso balagano tik koks mėnesis laiko, ir viskas. Ir baigsis tie papuošimai, varpeliai, eglučių nuotraukos žurnaluose, straipsniai temomis, kuriose neišvengiami kurie nors iš žodžių kalėdos, dovana, naujieji metai, šventė, kimšta žąsis.
Nesuprantu, kodėl aš šiemet niekaip nepagimdau tos savo šventinės nuotaikos? Užčiuopiu šiokias tokias laukiamas akimirkas, bet jų, matyt, negana. Šventės gerai, bet man gerai ir po švenčių. Tai čia tikriausiai ir bus šuo pakastas. Būdavo, laukiu švenčiu dar ir dėl to, kad gausiu atostogų, ar pan. O dabar man visas gvenimas vienos šventės ir atostogos. Gal ir atrodo, kad sutirštinu spalvas, bet tiesa ta, kad ne. Pvz., kad ir šiandien ryte man buvo šventė, ir prieš dvidešimt minučių, buvo. Ir apskritai, nu man taip patinka mano gyvenimas, kodėl man turėtų nepatikti žiemos šventės?
Nė velnio. Dar ir kaip patiks. Nes aš taip pasiilgau to buvimo vaiku, kai pagrindinis vaikas mūsų šeimoj dabar močiutė... Bet per šventes atsiimsiu savo. Sėdėsiu pas mamą namie ant kilimo įsisupus į pledą, ir taškas. Dar ir pas tėtį pasėdėsiu. Kaip gerai kartais turėti tiek daug šeimų, ir raktų ryšulį tokį didelį, kaip tik aš turiu. Ir nupirksiu Fredutei dovanų kalėdinį kaulą. Šiemet aš noriu susisupti, įsisupti, užsikloti. O jei dar ir tie visi visi iki vieno papildomi sms'ų bučkiai virstų tikrove... O va čia jau ir pabaigsim įrašą.

Buvo buvo :D

Pas mus su drauge A. būdavo tokių dienų (tiksliau sakant, dažniausiai vakarų), tokiu laikotarpiu, kada mes jau galvodavom, kad reikia pradėti sveikai maitintis, arba net jau taip maitindavomės kokį mėnesį... Tai va, būdavo tokių vakarų, kada mes sakydavom, ai tegu šiandien būna ta diena, kai mes sau leisim VISKĄ "paskutinįkart". O tas viskas tai yra (maždaug per vieną vakarą):

• Kas nors iš mc'donaldo
• Koks nors pyragas
• Tinginys
• Bandelės
• Pica
• Šokoladas
• Alkoholis
• Kaljanas.

Arba dar paprasčiau - nukulniuoti į mūsų pačius pačiausius kiniečius senamiesty, ir palikti ten maždaug 150 lt. dviese.

Išpažinus šitą nuodėmę, dabar jaučiuos labai dvasiškai apsivalius.
O kodėl prisiminiau, nežinau. Gal jei dabar būtų tie laikai, tai ši diena būtų buvus iš tų? Haha, dėl tokių dalykų gyvenimas yra gražus.

Šarlatanai

Welcome

Nu va, atrodo naktį jau ir pasisveikinau su savo sugrįžusiais demonais.

O tai ar ne to ir reikėjo laukti?

Ir nežinau, ta literatūra man padeda, ar atlieka priešingą paslaugą. Koks dabar skirtumas.

Neturiu laiko ką nors dabar daryti dėl savęs. O galvoti laiko turiu visas naktis.

Sveiki sugrįžę. Nelaukiau.
Tik gal nujaučiau, kai  anądien prasilenkiau su ta mergina ir jos lašeline.

Kalėdoms noriu apšviestų gatvių.

Aš turbūt per šį laikotarpį jau suvalgiau daugiau citrinos, nei per buvusius 22 gyvenimo metus. Apie česnaką tai nedrįsčiau to pasakyti, nes kai buvau vaikas, negalvojau apie galimus bučinius ar kūno linijas, todėl smagiai sau žiaumodavau juodą duoną su sviestu, druska ir česnaku. Ir taip taip, keptas bulvytes FRI su nenusakomu kiekiu kečiupo, marinuotais agurkėliais ir česnaku. Och, koks geras dalykas buvo tai.
Šiandien man "pavyko" jau užfiksuoti šiokią tokią savo pakilusią temperatūrą. O dar parašė iš darbo, kad prasitęsčiau savo sveikatos knygutę. Įdomu, ką šiemet fotografuosim. Pernai - plaučius, šiemet - gal šiaip ką nors. Mėgstu fotosesijas, visgi.
Taigi, prie to pačio, paprašysiu, kad pasakytų ar nemirsiu nuo gripo.
Bet jaučiuosi gerai, nors tu ką.
O ryt dar darban.
Darbas žmogų puošia.
P.s: O čia rimtai vakarais mažiau šviestuvų jungia dėl krizės? Tai gal suguldom tiesiog tuos žmogelius perėjose ir pervažiuojam porą trejetą kartų, ką čia smulkintis...

Laimės reikalai

Susipažinkit su čia aprašyta idėja - laimės sąrašo konkursu. Labai puiki mintis netgi! Sudalyvausit?

Aš tai pasigalandau nagelius, rašysiu, manau sau. Ir tada... pagalvojau, kad nerašysiu.

Nu nes, pasirodo, toli gražu ne visi tie laimės dalykai viešintini. O jei jau sudarinėti tą sąrašą, tai nuoširdžiai. Bet susidaryti būtinai verta. Pavyzdžiui, į popierinį savo dienoraštį.

Aš juk nenoriu, kad visi sužinotų, kokia aš laiminga būnu kartais, kai visi mane palieka ramybėj. Arba argi čia tikrai miela ir gražu yra skelbti, kokią laimę man suteikia banknotai?.. Bet taip yra! O kur dar visa krūva laimės dalykų, kurie vyksta už mano buto durų, ir jie apskritai verti tik intymaus pasidalinimo lūpomis į ausį.

Dar būna gerai, kai svarstyklės pamiršta kokį šimtą kitą gramų, bei kai mama iškepa karpio. JO.

O jums ar taip jau laimę teikia tik filantropiški dalykai? Man tai ne, ir man tai priimtina, bet viešinti visai aš to nenoriu.

P.s: Mažas aš vaikas, vis dėlto. Suaugusi mano vaikystė širdy nuolat perrašinėja laimės sąrašus.