Prijaučiu sekmadieniui

Sekmadieniais aš jaučiuosi tokia... Tokia kažkokia savim. Pasidarau kavos ir skaitau lovoj viską, kas po ranka -žurnalus, knygą. Suregsiu įrašą blog'e ir kelsiuos. Vėl kurti savo būsimo interjero. Ir man šiandien netgi visai nesinori galvoti apie nieką kitą, tik apie save. Seniai nebe tie laikai, kai savo laimę ant kitų pamatų kūriau. Dabar jau aš pati - savo laimė, tik galiu pasidalinti su tuo, arba kitu. Pagal norą, pagal poreikius. Verta atsiminti, nedaryti klaidingų išvadų. Nesitikėti, kad mane vis dar taip pat lengva išmužti iš vėžių. Nebe vaikas, sako nuojauta. O, koks malonus atradimas.

Ir tada visada viskas susitvarko. Prie gerų dalykų greit priprantama. Prie laimingų pabaigų, prie ramių sekmadienio rytų, prie ateities laukimo, gero nuojautos. Priprantama, priklausomybė neišvengiama. Tik kai atmeti viską, kas netikra, juk negalvoji, kad praradai kažką labai svarbaus? Netikri dalykai juk yra nieko verti, sakau jums. Sakau turėdama tiek daug, gal net per daug šiai dienai, kai paauglystė dar kvėpuoja į nugarą.