Apie puikumą.

Pasikalbam.

Šiandien darbe per anksti apsidžiaugiau, kai į mandagų kliento klausimą "kaip jums sekasi" atsakiau "gerai, o kaip jums?".

Taigi, sako, puikiai. Ievos akys net žybtelėjo ir pakilo nuo kompiuterio ekrano. Nagi nagi, pamaniau, ar tik nebūsiu sutikus artimos sielos šitoj ašarų pakalnėje? "O taip, matau nustebote, kad taip atsakiau, kai visi dejuoja dėl blogo gyvenimo".

Nu tai aišku, galvoju sau, ir nusišypsau plačiai. O tada jis sako...

"... bet juk visi žino, kad visiems, kurie dirba "...." įmonėje, sekasi puikiai!"

Va va, tada ir supratau, kuo man keistai jis pasirodė - jokių džiugesio ugnelių akyse, anei ženklo, kad iš tiesų jam sekasi puikiai, nepaisant nieko. Nėra ugnelių, tik atidirbtas nevykęs tekstas darbuotojus vilioti. Ach, kokia apmaudžiai žiopla mano klaida.
Plačią mano šypseną pakeitė siauresnė - užuojautos.
Iki darbo pabaigos liko nedaug, galvoju, kiek visko grįžus darysiu, ir kaip pasiilgau savo buto spalvų. Galvoju, gal netgi šiandien fotoaparatą spėsiu išsitraukti. Iš tiesų tai kažkas nepaprasto tikrai egzistuoja mano bute. Žmogus ateina. Apsidairo. Pasėdi kambary, tada eina vėl į virtuvę, į vonią, vėl atgal, vėl pasėdi. Ir sako, kaip čia gerai. Ne tai kad, stilinga, suderinta, madinga. Ne, sako, gerai. Liko visai nedaug, ir jau viskas viskas bus baigta. Tada imsime projektuoti gėlių darželį. Kažkas tokio, sakyčiau.