Dabar jūs man pasakykit, KODĖL TAIP YRA? Nu vat kodėl? Kol tau, žmogau, sekasi šiaip sau,tai visiems kaip ir viskas tvarkoj su tavim, niekam galvos neskauda, visi nori su tavim draugauti, ir taip dažnai sako nu papasakok ką nors. Nes žino, kad nieko gero nepapasakosi. Hahaha. Klasika. Nu bet vos tau pradeda sektis (neduoktudieve, ane?), tai jau tada jo - viskas tampa TAIP svarbu. Ypač, pavyzdžiui, kokia nors moralė arba protingi sprendimai. Tpfu, ne kitaip.
Visų pirma, jau aš ant šito kabliuko nebepasimaunu, nes man ne naujiena. Aš jau žinau, kaip būna. Gal dar paslystu trumpam kaip ant kokios banano žievės, bet pašoku ir nukaukšiu kulnais (nes akustiškai gerai skamba) tolyn. Ir tokiu reaktyviniu greičiu, kad tik kažkur iš toli išgirstu "panele, o jūs maximos lipdukus renkat?".
Čia mamos genas - mes labai greit vaikštom abi. Kam švaistyt laiką tarp taškų A ir B? Sujunk taškus. Jei jau apie taškus ant visų i, tai išvada tokia, kad jūs, tie, sakykim, kurie nesuprantat, jog esmė yra POŽIŪRYJE, nes aš studijuoju saviįtaigą ir laimės pojūtį neakivaizdžiai, (bet, beje, labai užtikrintai), kada aš staiga pajaučiu keistus laimės virpuliukus net iš didžiausių (vaje vaje, kaip baisu ir kvaila netekti materialių dalykų ACEIT) tragedijų.
Taip kad patarčiau pagalvoti naujai, kad iš manęs, pvz. būtų galima nemažai pasimokyti, o ne mint ir mint ant to pačio surūdijusio grėblio, gadinti nuotaikas sau, ir pūsti dėbesėlius į mano žydrą padangę.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą