Taip jau jei tarp mūsų šnekant, tai mielai paslampinėčiau dar ir šiandien namie, bet tiek to. Darbas šaukia. Užtat geras oras, ir aš pro savo darbo vitrininius langus galiu visą tą pavasarį, taip sakant, iš arti turėti. Ir visai nereaguoju į tai, kad dėka savo pilnos darbo savaitės turėsiu laukti kvepalų iki penktadienio, kad dabar gal miela būtų pasivaikščiot prie Nemuno, ar pasiimti pagaliau dviratį iš ex. Spėsiu.
Tik va, to varškės sūrio, kurio atsinešiau pietums sau, valgyti gal ir nereikėjo. Nes aš galvojau, kad sūris yra labai gerai, nes jo nešantis į darbą gi nereikia gaminti. Tobulai, ane? O dar turėjau močiutės braškių uogienės , todėl tikrai labai skanūs pietūs turėjo būti. Bet nelabai. Nes aš prie varškės sūrio nepratusi. Matyt mano kvailas organizmas nesuprato, kad čia yra geras dalykas. Nesuprato, ir nesugebėjau aš savo porcijos suvalgyti, o dabar tą sūrį vis dar jaučiu. Bet gal ir gerai, per mažai suvalgyto maisto nebūna.
Beje, o aš kažkodėl niekaip nesusergu ta baisiąja o ne, pirmadienis liga. Man pirmadieniais net kažin koks keistas įkvėpimas būna, kuris po to slopsta iki penktadienio. Žodžiu, žinau, kad daugelis jaunimo atostogauja, bet ypač pradžiuginti jūsų negalėčiau - darbas man toli gražu nėra toks bjaurus dalykas kaip buvo mokslai, todėl ir ne taip pavydu, kai jūs sau tinginiaujat, o aš dirbu.
Tik morališkai mintimis aš su jumis - susivėlus, besikelianti antrą dienos, su naktiniais verdu kavą. Nes būna, pasitaiko.
Carpe diem, tautiečiai!
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą