Kritika? Ne apie mane

Keista, kai žmonės, patys gyvenime nieko nepasiekę ir neužgyvenę, man drebia, kaip aš gerai gyvenu, kaip man viskas iš dangaus krenta, ir kaip man lengva šnekėt. Keista, tikrai keista. Aš, pamenu, nuo 18 metų dirbti pradėjau, nors niekas nevertė - viską aš turėjau, pas mamytę ir tėvelį šiltai sau gyventi galėjau. Bet dirbau. Ir studijavau. O jei jau nieko nebūčiau darius ir nedaryčiau, tai nei aš ta mašina važinėčiau, nei išsilaikyčiau ir už butą susimokėčiau. Nepavydėkit aplinkybių, nes dar reikia ir sugebėjimų tas aplinkybes išnaudoti. Kartais tikrai sunku būna, tie, kas žino tikrąją situaciją, supranta. Gėda jums turėtų būti po tokių kalbų. Aš laiminga ir dėl visai kitų dalykų.

Taip, pavasaris ateis, vis dėlto. Bet ar mes jau taip jam ir pasiruošę? Aš šiandien pagalvojau, kad kažin. Ir suskubau ruoštis. Morališkai. Nes reikės šypsotis pavasariui, džiaugtis, reikia turėti stiprų pagrindą tam, o ne tik optimistišką požiūrį. Kai susidėlioju visus pliusus ir minusus, tai pavasaris panašu tampa, kad bus teigiamas.

Pradėsiu šiandien dar vieną knygą. Reikia pagaliau liautis su ta žurnalų manija. Turiu priklausomybę nuo žurnalų, ir, paskaičiavus, kiek per mėnesį aš jiems palieku, pasidaro šiurpoka. Bet kažkodėl ranka nevaldomai siekia parduotuvėj dar vieno spalvoto viršelio. Sugalvojau, kad pirksiu laikraščius. Va taip, vietoj žurnalų. Nors ir kasdien. Čia bus tokia mano detoksikacijos programa.

Ne, nu aišku, "Žmonių" tai neatsisakysiu, viskam turi ribos būti... haha.

Noriu prigulti ir snausti kaip katei. Žinau, kad ryt vėl į darbą, bet nebaisu. Žmonės dirba. Nuo šiol ir Ieva turi normalią darbo savaitę.