Ir aš jį tikrai jaučiu. Tas visas oras. Eini, ir visąlaik galvoji, kad pavasaris. Štai dėl ko man patinka Lietuvoj. Kiekvieną žiemą su virpuliu laukiu pavasario vėjų, po kiekvienos vasaros pasiilgstu sniego cypčiojimo po kojom. Ir va šiandien visą dieną bandžiau apsispręsti, kokia mano nuotaika, o atsakymas toks akivaizdus: juk - pavasarinė. Ir staiga suvokiau, kaip laukiu Velykų. Keista sakyčiau. Vaikystėj man ta šventė mažiausiai įdomi buvo. Net joninės asocijavosi su koncertais ir šokiais, Kalėdos su dovanom, o Velykos... Gerai, kad dabar viskas kitaip. Velykos yra tiesiog šventė, kada tenka aplankyti bent kelis šventinius stalus su mylimais žmonėmis, kada pavasaris jau kvėpuoja į nugarą, kada šviečia nebe žieminė saulė, ir jau yra kam žaliuoti ar žydėti. Ak.
Apskritai tai šita šventė pirma be močiutės. Ir čia keistas jausmas. Man kartais taip liūdna būdavo, kad taip, močiutę aplankai per Velykas, pabūni su ja, nusiveži tai ten, tai kitur, pradžiugini. O tada išeini, ir jinai lieka viena... Ir tada tas graužimas ir gailestis viduj. Nuo tų liūdnų šiųmečių Kalėdų močiutė nebelieka viena namie. Močiutė ir per Velykas keliaus su manim visur.
Tai tiek tų pagraudenimų.
Šiandien be kita ko, dar įvyko smagus dalykas, nes nu tikrai neatsimenu tokio incidento, kad mane pralinksmintų vyruko mesta replika praeinant. Dažniausiai mane tai veikia niekaip, arba suerzina. O šįkart pralinksmino, net nesuprasi kodėl, gal dėl to pačio pavasario, nes jis net simpatiškas nebuvo. Nesakysiu, ką jis ten sakė, bet tikrą tiesą apie mane, ir aš nuėjau išsišiepus. Vat ir nutinka kartais dalykų.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą