Du sluoksniai lako.

Labai įsimintini tie momentai, kai sugrįžta šitas jausmas.

Kaip aš galiu tai pamiršti?

Nesuprantu, kodėl jausmas dabar vis dažniau išlenda. Kai klausau muzikos, kai pažiūriu į veidrodį, ir užfiksuoju tą žvilgsnį. Ar tai reiškia artėjančius pokyčius? Taip, aš iš tiesų dažniausiai nebeatsimenu, kokia buvau. Bet kartais tas jausmas viską prikelia.
Ar aš gyvenu ne savo gyvenimą? Nepasakyčiau taip. Viską gavau pati, per savo sunaikintus negaliu, nesugebu, tą atvaizdą veidrody, tuos namus, kur gyvenu, tą ... x. Viską ėmiau nuo tos lentynos, kurią buvo sunkiausia pasiekti. O kas paskui? Šiandien aš turiu dar didesnių tikslų. Ir šiandien jie atrodo neįmanomi. Bet juk ir anie buvo lygiai tokie patys. Tada klausiu vėl - o kas paskui?
Niekada neišnyks tas žvilgsnis, nes nuo savęs tiesos nepaslėpsi. Gali sudeginti visas senas nuotraukas, ištrinti visus ryšius su tam tikrais asmenimis, gali pakeisti šypseną, balso toną, viską, tik ne žvilgsnį.
Ir lieka kai kurie negeri dalykai. Pasirodo, aš net kompleksą turiu!
Dar lieka tos linijos, tie rėžiai ant šonų, sunkiai įžiūrimi, blankūs, bet aš žinau, kad jie ten yra.
Prie gerų dalykų labai greitai priprantama, tačiau aš nesu tokia nuspėjama.