Man patinka, kad yra žmonių, kurie mane pažįsta. Pažįsta tuos visus mano trūkumus ir privalumus. Man patinka, kad kartais pati matau, kaip nuo jų man nepavyksta nuslėpti kurios nors silpnybės.
Šiandien tik išėjus pro namų duris įkvėpiau gryno oro - viskas pasirodė kitaip. Nes taip būna. Sako, nuotaika, sako, hormonai, sako, nepastovumas. Bet aš tiesiog manau, kad yra dienų, kada mes gyvename visai kitus gyvenimus.
Truputį kitus.
Nežymiai.
Štai šiandien man atrodo, kad aš nepelnytai pamirštu kai kuriuos dalykus. Štai A. sako, tu negalvok tiesiog apie tai. Šiandien man atrodo, kad aš dar per mažai apie tai galvoju. Tik gal pasiklydau skersgatviuose. Žinote, tie dalykai, kurie kitiems yra tokie tobuli, mums gali dar ir kaip netikti. Ką aš galiu bendra turėti su žmonėmis, kurie valgo rūkytas dešras, pavyzdžiui? Aš juk rūkytų dešrų nevalgau, tai kodėl aš ir jie vaivorykštę turėtume matyti vienodai? Nelogika juk.
Dėl to pasitaiko, kad žiauriai suklystu, jog man reikalingas vienas ar kitas dalykas. Paskui kai pagalvoju, tai man anas netiktų taip, kaip koks išaugtas sportbatis.
Jei norėčiau... bet man aukštakulniai labiau prie širdies - arčiau dangaus. O visi tie kiti dalykai - tiek kartų kartoti, tiek kartų nerūpėję, nusibodę.
Šiandien man būtinai reikia nusipirkti suknelę.
Šiandien tas gyvenimas, kuriame aš labai laiminga, mielasis.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą