Slaugytina.

Šiandien man yra blogai, nes šiandien man sloga. Tokia bjaurybė niekšė sloga, ir man nuolat kutena gerklę, todėl krenkščiu kaip pensininkė.

Bet šiandien taipogi visgi man yra gerai, nes jaučiuosi belenkokia didvyrė, kad ryte atlikau porą nemenkų žygių - padaviau niekšelį vagį į teismą policijos komisariate bei perlipau per savo vaikiškus principus ir pasišnekėjau su žmogum, kurio pagalba man bus velniškai reikalinga artimiausiu metu.

Beje, pastebėjau, kad komisariate dirba klimaksinės susiraukusios bobos, išskyrus mano tyrėją, bet gerai ten, kur yra vyrų, todėl reikiamos pagalbos sulaukiau. Moteriškė, matai RAŠO kažinką, bet nepastebi, kad sėdi prie informacijos langelio. Aš tikrai nekalbu tyliai, todėl mano pasisveikinimą išgirdo policininkas kitam kambario gale. Po jo "ar tu negali pakelt akių į žmogų?" surūgėlė boba (Valinskai, va čia šitas žodis tinka, skirtingai nei anuo atveju) toliau sėkmingai rašė nepakeldama akių.

Užsukau pas mamą į darbą. Sakyčiau, keistai likau nustebinta, nes, panašu, mama pirmąkart priėmė į darbą negražią padėjėją. Nu tikrai. Va čia naujiena. Ir kas bus, jei man jinai nepatiks? Inga, jei tu mane girdi, tai grįžk greičiau į darbą, man bus smagiau pas jus ateit kavos.

Mačiau studentus, paknopstom lekiančius į universitetą, ir - palaukit- NE, jokios nostalgijos tkrai nejaučiu, haha.