Man padovanojo žolės.

Šiandien sudegė mano fenas. Pagerbkime tylos minute. Taip pat bent kolkas atrodo, kad šį savaitgalį neįgyvendinsiu nei vieno suplanuoto dalyko. Nu ir gerai. Ekspromtu įdomiau.

Įsivaizduokite, vieną dieną po darbo grįžus namo radau dovanų - valytuvus mašinai ir dirbtinę žolytę balkonui. Kaip tobulai. Kaip jūs man patinkate, mano mieli dovanotojai, ką aš be jūsų daryčiau. Va dabar įdomu, kaip ten su tuo fenu baigsis, iš kur aš naują gausiu. Nes sumautą garantiją radau, tik be kvito. Kokia prasmė laikyt garantiją be kvito, ir kam aš jį nuplėšiau ir išmečiau, neklauskit. O gal ne aš? Nes fenas, žinoma, irgi dovanotas buvo. Bet geras, man taip patiko. Mėlynai švietė. Nu, žodžiu, praradau draugą.

Nusipirkau naujoviškos arbatos. Žalia, maišeliuose, bet mane sudomino, nes su svarainiais ir kažin kokia opuncija buvo -nežinojau, kas čia per daiktas, googlis paaiškino, kad kaktusas, pasirodo. Maniau, nepatiks, tai sugirdysiu saviškiui, anas pas mus arbatos maišeliuose gerbėjas. Bet, žiūriu, nieko, salsva tokia, gali sueiti.

Taigi pirkaus maistą, ir svarsčiau, stovėdama prie kasos, kad žiauriai nepernešu vadinamų jaunų šeimų - na tų, kur su vežimėliais ir pypliais. Aš praeit pro juos negaliu. Aceit, jei jau turi vaiką su vežimu, ir per anksti pradedantį tukti vyrą, tai jau gali jaustis prekybos centro karaliene ir nepraleist žmonių? O vat dar kai man kasininkė vos neįmušė kažin kokių vaikiškų košių, taip sužaibavau akimis, kad turėjo būt aišku - laikykis atstumo, motin. Haha, ne, iš tiesų, tai aš visai nesu piktas žmogus. 

Gal man kas norėtų padovanot naują automobilį? Gražų.