O kaip tau?

Labai puikus oras lauke, bet aš jau pastebiu save svajojant apie mielą savo namų pavėsį. Pas mane nuolat pavėsis, su kartais prasiveržiančiais saulės spinduliukais.Tobulybė.

O bet tai kokį aš dargi ir naują tobulą tinginį moku gaminti, mmm. Papasakočiau, bet aš gi esu bjauresnė nei namų šeimininkės iš kulinarinių blog'ų - aš nesidalinu. Dar ko. Tada visi pradės tokį daryti, ir man klius mažiau garbės.O ką, ar ne taip?
Dabar apie tai, dėl ko užvedžiau diskusiją facebook'e, kuri paskui nuslydo į lankas, ir galiausiai buvo ištrinta. Kokia čia diskusija? Čia tiesiog faktas, kad atradau dar vieną rūšį žmonių, kuri mane erzina. Tokie storulių rūšis, kurie kažkodėl įsivaizduoja, kad vien dėl savo kūno apimčių turi neįtikėtinai išvystytą aktorinį talentą ir yra iš kojų verčiantys humoristai.
Pirmiausia jie pasisveikina nenormaliai garsiai ir kaip nors smagiai  - pvz labas labutėlis! Tada, žiūrėdami tiesiai į akis pradeda kvatotis bauginančiu juoku, ir toliau vykstantis pokalbis jau pasmerktas įvairiausiom nevykusiom frazėm, bereikalingais epitetais, ir, neduokdie, anekdotais iš gyvenimo.
Aaaaaaaa. Jau tik nesakykit, kad niekada nesutikot tokio "linksmuolio".
Aš nesu nusiteikus prieš labai storus žmones, kartais jie būna malonūs ir linksmi. Ir kuklūs. Arba santūrūs. Aš mėgstu santūrius žmones.
Nu bet anie tai mane priverčia suraukti antakius, ir visą pokalbį atrodyti taip, tarsi man skaudėtų dantį. Žinot, o juk raukytis taip nesveika - raukšlėta liksiu.