Beveik visi man tą pasakėt sveikindami. Beveik tą patį. Tik gal kitais žodžiais. Jūs iš tiesų teisūs. Ir, kaip priklauso žmonėms, išgyvenantiems pilnatvę, šiuo metu aplink mane yra tam tikras kiekis džiugesio, šypsenų, tam tikras kiekis pavydo, pykčio, šiek tiek draugų, šiek tiek nedraugų. Žmogus, išgyvenantis pilnatvės jausmą, yra toks kaip visi, ir net ne visi mato tą jo pilnatvę,nes net Ieva kartais ne visiems viską pasako.
Aišku, aišku, aš ne iš tų, kurie dalykus pasilaiko sau. Jau nežinau, kiek kartų girdėjau, kokia aš atvira knyga. Man negaila dėl to. Jau patyriau - saugosi tu tą savo laimę, ar dalinsi, taupysi ar išlaidausi jos sąskaita, niekas nepakeis nulemtų tragedijų ar pakilimų, bus kaip yra lemta.
Paglostau akimis savo juodą Nokia. Drauge tu mano, kiek tu matei dalykų. Niekas taip greitai nepakeičia mano nuotaikos kaip tas velnio aparatas. Tas prietaisas kaip koks bombos užtaisas veda mane priekin, arba sustabdo leidžiantis uždangai eilinio spektaklio mano gyvenime.
Negaliu patikėti, kad mane pasveikino ir kaip pasveikino kai kurie žmonės. Po velnių, mano gyvenime iš tiesų buvo metai, kai jūs visi tikriausiai iš tolo užuodėt, kaip man blogai, ir kokia aš ne aš? Staiga visa grįžo ir su tokiais bonusais, kad net tokie netikėtumai tik nustebina, o ne sukrečia - kokie gali būti sukrėtimai, jei šiuo metu neturiu teisės gailėtis nei dėl praeities, nei dėl dabarties, nei dėl ateities?
Toks mat yra dalykas ta pilnatvė.
Šiandien vis dar sulaukiau sveikinimų.
O ryt jau nebe?
Kai liausitės, pakelsiu taurę vyno viena, į savo sveikatą, pavyzdžiui, prie naujo savo veidrodžio.
Eiliniai dalykai man nebeįdomūs. Atsibodo.
Aš net apie ašaras svajojau. Apie tas, kurios krenta, jei tave kas nors įskaudina.
Gal taip nutiks ir man?
Gal, bet tai daug geriau nei tada, kai nejauti nieko nieko nieko...
Aš sugrįžau viso to. Viso rinkinio.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą