Ramybės. Ramybės.

Maždaug po antros labai mandros žinutės jau pradedu graužti nagus, kad gal perlenkiau lazdą. Gal taip nereikėjo sakyti, gal... ai. Matot, kokia skrupulinga tapau? Nenoriu erzinti žmonių. Žmonių, ar vieno žmogaus, koks skirtumas. Tai rodo mano neišpasakytą tobulėjimą.
Labas.
Antradienis berods? Berods.
Šiandien per žinias rodė apie piratus.Gražu, tikram pasakų pasauly gyvenam.
Siaubas, koks ilgas mano liežuvis. Ieva Ieva, pasilaikyk tu kartais sau tas gernialias mintis.
Šiandien užėjau pas močiutę, klausau, ką kalba, galvoju, kiek manyje jos? Ana močiutė jau išėjo, ją jau ištyrinėjau. O šią? Nepelnytai gal ne? Šita močiutė yra populiarioji. Visų draugių, kaimynų ir giminių vadas, galva. Hm hm, o aš? Aš labai mėgstu vadovauti, labai. Tačiau ne masėms. Ir jau jokiu būdu ne vyrui. Dar reikėtų patyrinėti šitą klausimą.
Vėl, pasakau, pasigailiu, pataisau padėtį, ir vėl lepteliu. Nu auč, pati save už ausies patampyčiau. Oi negaliu, negaliu.
Bet tai ką ten, kas per laikai atėjo, jei jau negaliu pasakyt ar paklaust, ko noriu be streso a? Čia ką, paauglystė grįžo? Siaubas siaubas, šiurpus metas, tiek jau to.
Suaugus, aš tokia suaugus. Atsiminti, nepamiršti, pasikartoti.
Aš suaugus, šalia puodelis arbatos, Haruki Murakami knyga, o stresuoju dėl tokio menkniekio. 
O gal dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kiek yra iš tikrųjų svarbi tokia smulkmena, kaip kad, pvyzdžiui, dabartinė. Ir aš nebenoriu užsimerkti niekam.TAI JAU NE.
Tik jau nesakykit, kad sapnuosiu kokį prasmingą sapną. Nepernešu anų.