Sveikinimai Mamytėms! Ir istorija ne į temą.

Prisiminiau šiandien vieną gėdą savo gyevnime. Nu, žinokit, vienetinis atvejis. Buvo man tikriausiai koks devyniolika metų. Gūdi senovė. Atsimenu, pasiėmiau tam tikrą sumą pinigų, kurių turėjo užtekti kirpyklai. Ir anei jokios kortelės. O kirpykloj kas ten nutiko, nebepamenu, bet užsimiršus užsimaniau daugiau procedūrų nei leido kišenė, taip kad kai turėjau atsiskaityti, supratau, kad net surankiojus paskutinius centus iš kišenės, man trūksta... lito, muahaha. Va taip, trūksta ir nors tu ką. Aišku, geroji administratorė sakė nieko čia tokio, turim va čia klientų paliktų pinigėlių krepšelį, uždėsim. O siaubas, bet taigi kokia gėda. Įsivaizduokit kaip, jeigu per visą tą laiką, kol grįžau, stresas nė per nago juodymą nesumažėjo. Įsiveržiau pro duris ir kaip kokia alkoholikė puoliau prie namų baro. Tai buvo vermuto, arba balto vyno, koks dabar skirtumas, butelis. Užsiverčiau ir geru kurkšniu nužudžiau savo gėdą, haha. Daugiau niekad gyvenime taip nedariau, o priežasčių, jeigu ką, patys žinot, daug didesnių buvo. Bet tas veiksmas su buteliu, stovint ant balto mamos kilimo nenusiavus batų, suveikė. Rekomenduoju tokiais atvejais. 

Pasakoju linksmus dalykus, bet diena tai dviprasmiška šiandien. Rytoj mamos diena, ir vėl ta dygi mintis, kad dar vienas pirmas kartas - be močiutės. Tik tiek, kad nesutiksiu niekados, jog jos nebėra. Kaip gali žmogaus nebebūti, kai tiek nuugyventa, tiek palikta - vaikai, anūkai, darbai, šviesiausias pasaulyje atminimas - geri darbai, žodžiai ir t.t. Žmogus miršta, bet kartais per daug gero palieka, kad nebeegzistuotų.

Su Jūsų diena, mielos Mamytės. Auginkite ateitį.