Aha, čia jau panašiau į vasarą.
Ir gerai jau gerai, gal ir matėt mane šiandien mieste, bet ar jūs žinot, kad aš važiavau į LIGONINĘ? Vat vat. Ir tkrai net patikėjau, kad va tuoj tuoj, kuris nors daktaras prieis ir pasakys, o, matau, Jūsų atvejis labai įdomus - skaudančios dantenos ir kosulys. Sekite paskui mane. Va ir jau tada manęs visi važiuotų lankyti su glėbiais gėlių, aš gulėčiau palatoje su vaizdu į kūgio forma nukirptus krūmelius ir čiulbančius paukštelius, negalėčiau praryti nieko, nes ligoninėse maistas šlykštus, taigi gražėčiau ne dienom, o valandom, už rankos mane laikytų brangiausias, aš sakyčiau, o, mielasis, jau važiuok į darbą, tavo darbuotojos tavęs pasiges, o jis sakytų, ne, ką tu, aš liksiu budėti visai nakčiai šalia tavęs, jei manęs prireiktų...
Muahaha, kurgi ne. Bet vaizduote nesiskundžiu.
Kadangi mano atvejis niekam nepasirodė įdomus, o ir gydytojų mačiau ne kažką, tai bent atsigėriau kavos iš automato.
O dar žinot ką? Taigi važiavom su drauge autobusu. Kaip nerealu! Prisiminiau, koks idiotiškas jausmas yra, kai lauki prie vairuotojo durų, ir suvoki, kad tau jų neatidarys (tikriausiai todėl, kad vairuotojui šalta būtų), pasėdėjau kentėdama neįsivaizduojamai akiplėšišką paauglių įprotį klausytis muzikos telefone ne per ausines ( mūsų laikais tokių baisumų nebuvo!), ir visą kelią plepėdama su drauge sukau tarp pirštų ir visaip plėšiau...savo talonėlį (!). Aišku paskutinėj stotelėj įlipo blondinė kontrolierė ir aš visaip aikčiodama bandžiau jai išvynioti tas draiskanėles, kurios liko iš bilieto. Mane paleido. Tuom ir pasidžiaukim, nes jei tas pasivažinėjimas būtų kainavęs man 100 lt... tai turbūt buvę naudingiau važiuot mašina. Nors, žinoma, ne taip originalu.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą