Pokyčiai ir vyras, kvepiantis greipfrutais.

Šiandien apvaizda man atsiuntė maniškį taip laiku, nu taip laiku, tiesiog konkrečią reikalingą minutę - jis jau buvo kieme, kai sulaukiau ano skambučio. Tokiais atvejais labai praverčia vyriškas blaivus požiūris į dalykus, ir nedrebančios rankos už vairo.
Reikia važiuoti, o aš:
-Neturiu ką apsirengt.
-Pilna spinta, o tu neturi ką apsirengt?
-O aš neturiu ką apsirengt.
Žinot, o gal iš pamatų dalykai pradedami judinti tada, kai jau viskas pribręsta pokyčiams? Gal jau reikėtų eit praminti naujų takų? Ir kodėl pagalvojus apie pokyčius, imu jausti ne nerimą ir suirzimą, o virpuliukus?
Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas...?
Ir šįkart keisti norėčiau tikrai ne vyrą, haha. Pasvajokit.