Jis atėjo ir sužibėjo vieną dieną. Kaip koks riteris žvilgančiais šarvais, tokio puikumo, kad ašarą beveik išspaudė, bet apsisukęs nutolo koridorium, ir aš žinojau, kad rytoj tebebus tik šiaip, mielas nereikšmingas kolega. Tokia jau aš, nedėkingoji mažai dėkingoji.
Praėjusią savaitę vėl įsivėliau į tokį nutikimą, susijusį su darbu, ir pasijaučiau nuvargus nuo tų visų situacijų, per daug sena ir kartu per daug jauna visoms nutinkančioms problemoms. Ok, kolkas sėkmingai iš visko išsikapanoju, bet kiekvienąkart šmėsteli mintis apie išėjimo iš darbo pareiškimą. Ypač kai, bliamba, visą naktį užsiimu nervų aerobika,ir pamiegu maždaug dvi valandas.
Bet tai nepamirškime, Ieva yra belekaip stipri asmenybė, ir durną mintį veja šalin. Matot, vis dėlto galvoju, kad ne tik išskirtinai mano darbe būna visokiausių galvos skausmelių ir nebūtinai pas konkurentus saldainiais lyja.
Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai eini ofiso koridorium ir galvoji, kad dabar man galas, dabar man galas, dabar man galas, ir kažkuris asmuo tau paaiškina, kodėl visai tau ne galas, ir nieko čia nenutiko, jam aplink galvą sušvinta žėrinti aureolė ir kokioms 24 val. (ilgiau žavėtis atsitiktiniais žmonėmis aš apskritai nesu linkusi), tampa pasaulio išgelbėtoju ir mano didvyriu.
Aišku, čia tik atsitiktinumas, kad šiuo atveju tai buvo vyras.
Nors, tarp kitko, feminizmas yra, mano nuomone, vienas didžiausių pasaulio 
Aplink savo galvą aureolę mačiau du kartus!
AtsakytiPanaikintiAbu kartus po baliaus? :D
AtsakytiPanaikintiMenkutė pastabėlė- kojas skųsti ATGYVENA, brangioji :DDDD Domėkitės naujovėmis ;)
AtsakytiPanaikintiNa kad jūs, tamstele, apie kojų skutimą tikrai mažai ką girdėjus, aiškiai matyti vien iš to, kad žodį skusti rašote su nosine ;D
AtsakytiPanaikinti