Karšta.

Įeinu į mamos darbą, kur šalta, pamišėliškai maloniai šalta, turint omeny, koks karštis lauke, atsisėdu prie vieno laisvo stalo kabinete, ir kramtau mamos man paliktą vištienos viniotinio gabalėlį su žviežiu agurku.Vilkiu nepadoriai rožine spalva, visai nesižiūriu rimtoje įstaigoje. Bet mama čia šiokia tokia viršininkė, tai leidžiu sau nesukti galvos dėl to.
Mama sako, kad būdama su manim treniruoja pilvo presą, nes daug juokiasi. Ne, rimtai. Kokia aš iš tiesų esu dvejopa, kvailas žodis. Bet tokia jau aš. Darbe man dažnai sako, jūs tokia rimta, panele. O laisvalaikiu juokinu žmones?
Kol toliau žiaumoju agurką, mama sklaidosi su mano nauja suknele rankose, demonstruoja darbuotojai. Aš šypteliu, manęs net neerzina, kad mano mama nešioja mažesnio dydžio drabužius nei aš, o parduotuvėje vis dar neša dviem dydžiais didesnius drabužius man, ir po to šuoliuoja pakeisti. Iš įpratimo gal. Galiausiai vis tiek nusiperku dydžiu per laisvą suknią, bet viskas pataisoma.
Kai grįžtu į realybę, mama kažką tauškia apie fotosesijas, ir klausia, kodėl aš nebeparodau naujų nuotraukų.
Nes fotoaparatą uždaužiau galutinai, mama. Strigo ir anksčiau, bet švelniai patrankius į stalą veikdavo, o dabar jau nebe.
Sako, reikia nešti taisyti. Bet mama, man šioks toks galvos skausmas besibaigiantis mašinos draudimas, o tas fotoaparatas... Na, prioritetų klausimas, žinoma.
Perbraukiu pirštais Henry Miller'io knygą, kurią tampaus kokią savaitę visur, bandydama perskaityt. Principo reikalas. Nenešiu į biblioteką neperskaitytos knygos. Bet su Henriu jaučiuosi susipykus. Na ir velniop tą jo biologinį nihilizmą. Aš į viską noriu prasmingiau žiūrėti. Man pavalgyti - tai dar nereiškia išgyventi, pamanau sau, krimsdama paskutinį agurko griežinėlį ir šluotydama rankas popieriniu rankšluosčiu.
Išėinu į pirtį lauke ir sėdu į automobilį prie įkaitusio vairo. Išvairuoju pirštų galais, o laukdama, kol pakils šlakbaumas, padarau išvadą - fotoaparatą taisyti reiks. Ir nieko čia nepadarysi.