Nelabai laiminga Ieva.

Kodėl man negalima dviejų gyvenimų pagyventi? Vienokio, paskui kitokio.

Tai ne.

Vienas.

Ir tas neaišku kokio ilgumo bus.

O šiaip, man būtų dar įdomu, kas man tuos ragus užaugino? Kas man pamelavo, kad aš galiu pati priimti kokius nors sprendimus? Nekenčiu aš šito vadinamo sprendimo. Iš pasiutimo, jaučiu, galėčiau kokį net puodelį sudaužyt. Aišku, išskyrus aną geltoną ir dar tą, su rožėm.

Kokia kvailystė yra pletkinti, kad aš lengvą gyvenimą gyvvenu, kai man tenka tokie štai rūpesčiai. Pažiūrėjus į daugelį, tai jūs taip gražiai ir nuobodžiai gyvenat, ko jums ir skųstis?

Žinot, tikriausiai kaip yra, jei Dievulis drėbteli kokio gėrio, tai ne be kainos. O aš su atsiskaitymais sunkiai. Man tos sąskaitos, indėliai, palūkanos...tpfu. Na palyja palyja man kartais norų išsipildimais, bet va.

Gal reikia pasiguosti mamai, ir viskas kaip nors stebuklingai išsispręs, kaip kad su koja?

Aha, taip. Man nutiko kai kas su ta kūno dalim, kuria daugelis naudojasi vaikščiodami, o aš tiesiog dažniausiai spaudžiu greičio pedalą. Man ją kartais skauda! Naktį netgi!

Visiškai logiška, kad šiandien mes su kolege ta proga sugalvojom visokiausių daug įdomių ligų šiam atvejui (žinia, pačios įdomiausios visada būna tos, kurios mirtinos, nors iš bėdos tinka nepagydomai progresuojančios).

Vis dėlto diagnozė ne itin, sakyčiau, įmantri. Žodžiu, panašu, kad išsisukau koją.

Ai, žodžiu, neklauskit.

Ir aš neisiu į namo susirinkimą.

Žinau, kad jums manęs trūks. Ha. Aš skaudinu žmones.