Tai nepapasakosi???

Šiandien prie manęs pasilenkia dailus draugės blondinės veidelis. Išgirstu skrandžio sieneles mėšlungiškai sutraukiantį klausimą. Klausimą, kuris matyt pelnytai vertas paskutinio lašo vardo, nes vos nesukelia vėmimo. Jau kuris laikas mąstau vieną dalyką. Man labai gaila. Man tikrai taip gaila ir stačiai graudu, kad mes, moterys, paverčiam savo santykius su vyrais kažin kokia vieša arena, kur džiaustom skalbinius, sumetam juos į vieną krūvą, vienos ir kitos, prasukam tam pačiam būgne, o tada traukiam suveltus, nudažytus juokingai nederančiom spalvom, nebedvelkiančius reikiamu audinių minkštikliu,o dažnai svetimu kvapeliu. Paskui tiek vargo viską balinti stipriom cheminėm medžiagom, žinote...

JIS:Taigi, mieloji, papasakojau, ką veiksiu pirmadienį. Ar neimsi nerimauti?
Aš: Tai žinoma ne.
JIS: O kaip Tavo draugės, ar joms taip pat atrodys viskas gerai?

Pagaunat?
Susitariam, kad nebesiknaisiojam, ania? Na, bet jei jūs kategoriškai prieš, žinoma, galim šnekėt apie tai, koks tobulas mano vyriškis nors ir kiaurą parą, kol pradėsite monotoniškai trankyti galvą į sieną.
Ir aš mielai sutinku gauti minimalų, MINIMALŲ kiekį informacijos apie Jūsų antras puses. Aš tikrai kaip nors išgyvensiu ir be to.