Ką žinojo vienas balkonas...

Šiandien perklausiau savo kompaktų krūvelę, kurie buvo klausomi pernai, dar nuomojamam bute, balkone,muzikiniam fonui sukurti, pamenat?
Ir štai šitaip aš supratau, kad nesvarbu, kad tas laikotarpis buvo trumpas, aš jį prisiminsiu visą gyvenimą. Visai nesvarbu, kad kai kurie/ios pakentė mano svaičiojimus tikriausiai tik todėl, kad jie buvo iš tiesų panašesni į svaičiojimus, nei į tikrovę. O kai kas nematė priežasties, kodėl viso to negalėtų būti.
Pasirodo galėjo.
O dar iš praeities, juk ta pati B. buvo vienintelė, kuri prieš porą metų net nepamačius sakė, o aš jaučiu, kad tu gerai vairuosi.
Pasirodo vairuoju, kaip nekaip.
Grįžtant prie pernai, ir drąsi, ir bailė tada buvau. Ir kaip man buvo nemalonu. Iki tiek, kad ir dabar dar neturiu savo dviračio, damn.
Tik pamenu balkono medienos kvapą, kada besidaužančia širdim laikiau kaktą padėjus ant palangės. Pamenu apklotukus ir sukamą raudoną kėdę. Pamenu, beje, kaip kaimynas prieš akis prisispaudė ranką mašinoje, ir, negalėdamas ištraukti, kaukė nesavu balsu, o aš spiegiau.
Pamenu daug arbatos.
Besisklaidančius tabako dūmus pamenu, žinučių garsą, kai kiekvienąkart sekundei sustoja širdis, nes nežinai ko laukti.
Jau jaustis įsimylėjusia, ar dar vis niekše.
Tos dienos ir tamsūs vakarai priklauso man ir Jums. Nes nė karto nesėdėjau ten viena. Tik kartais rytais iškišdvau nosį įkvėpti svajonių oro.
Gal dar pavyks susikurti bent kažką panašaus. Nuo rugsėjo pradedu minėti šito magiško laiko metines.
Ir dabar yra kitas butas, kitos aplinkybės, kitas balkonas. O taip nepaprastai prasidėjusi istorija tęsiasi.
Rimtai. Gal galim paminėti balkono dieną?