Pareina auksinis ruduo.

Visi kalba, kad jau jaučia rudenį.
Ką aš žinau... Gal gal...
Man tai ruduo visąlaik labai įsimenantis laikas, aš tradiciškai keičiu ką nors tuo laiku. Bet šiemet tai...
Vyro tikrai nekeisiu.
Darbą deja labai abejoju.
Draugai ima keistis ir rudens nesulaukus. Bet tas yra gerai, iki šiol jokie pokyčiai dar nenuėjo vėjais. Reikia išnaudoti progas.
Gal rudenį galėčiau pradėti sportuoti?
Dar rudenį pasikeisiu teises ir nusilipinsiu tuos žalius lapus nuo mašinos - ką neužtenka perspėjimui to grėsmingo moteriško batelio lipduko?
O dėl viso kito nesuku galvos. Juk nuo rugsėjo pirmos mane apima Kalėdinės nuotaikos. Žodžiu rudens aš nebijau.
Labai visus užjaučiu, kas nelaukiat.
Nors iš tikrųjų tai man tas pats.
Aš netgi rudenį važiuosiu prie jūros, kiek pamenu.
Ir turėsiu keletą reikšmingų datų.
--------------
Šiandien turėjau laiko pagalvoti. Tai apgalvojau kai kuriuos dalykus.
Mama klausė, negi tau nemalonu girdėti komplimentus? Ne, tik jūs nepagalvokit, kad visai nemalonu, bet kartais aš juos ignoruoju arba jais netikiu. Mama sakė aš tokia pati kaip ir jinai - aš tau tikrai patinku? Kur įrodymai???
Ta prasme, savo vyriškiu tai tikiu, nes, galų gale, jis su manimi juk yra.
O kiti ką? Kuom jūsų vaisiai ir šokoladai įrodo, kad aš jau tokia išskirtinė?
Nepradedant kabinėtis prie savimeilės ir pasitikėjimo, tai viskas labai natūralu - moteris turi būti ne tik nuostabi. Moteris turi būti išskirtinė.
Juokingiausia, kad diskusiją šįkart užvedė dėdžių ir tetų komplimentai. Man kažkodėl per sunku suvokti, kad aš esu pagirtina kaip šauni jaunoji giminaitė tetutėms ir dėdulėms. Nors man vis dėlto patinka tie kepsniukai, šiltučiai pyragėliai ir bandelės iš jų orkaičių, juokingos kambarių dekoracijos, pokalbiai prie pigios arbatėlės ar kavos, jie paprastai tiek daug apie mane žino, atsimena kokia buvau maža, kiek mažai svėriau, ir kaip esu pagražėjus nuo to laiko, kai buvau paauglė.
--------------
Šiam kartui tiek. Einu gerti sulčių "su mažiau kalorijų". Taip ir patikėjau.