Susidorojimas

Bet tai tas karštis, tai ką aš žinau.
Mašiną pasistačiau prie kaimynų namo, gal kokiais kiaušiniais ir apmėtys, bet audros atveju bent jau medis joks neužgrius.
Vakar išmečiau savo atsargas - kruopeles, ryžius, grikius, net cinamono indelį. Taip, su visu indeliu. Užtai, kad kažkuriam apsigyveno kandys!Taip. Mačiau du ir nudobiau juos su savo geruliu purškikliu.
Bet tai! Čia dar ne visas siaubas. Pakėlus akis viršun, pamačiau VORĄ. Vajergau kokį šlykštynę. Ne iš tų, kuriuos galima pritrenkti su kuom nors, o tokį bjauresnį, riebesnį ir stipresnį. Fuuuuuuuui. Apskritai tai vorai yra dalykas, kuris gal ir padaro gyvenimą vienai bute komplikuotą. Žodžiu stoviu aš, žiūriu į tą vorą ir beveik ašaros mano skruostais rieda iš beviltiškumo. Kadangi vyras nespėjo sureaguoti, o čia reikalas degantis,negaliu laukti nė penkių minučių, tai skambinu tada mamai. Mama parduotuvėj, bet tai yra ne esmė. Jinai labai protinga ir po kokių penkių minučių bergždžio pokalbio, pakišo gal ir nieko mintį - susiurbti tą vorą su siurbliu ir iškart išmesti lauke maišelį. Taip ir padariau -neapsakomo siaubo kaustoma - ant viršaus dar susiurbiau pusę pakelio sėlenų, kurias specialiai ant žemės išpyliau, ir vat tokį užkimštą maišelyje vorą išmečiau į konteinerį.
Linkiu tamstai vorui gero gyvenimo, ir skanaus -kviečių sėlenos naudingos organizmui.
Va, o ryt paskutinė diena prieš atostogas. VAU, kaip smagu. Miau miau miau. Labai noriu susitikt su visais žmonėm, kuriais planavau. Nes aš NETINGĖSIU.