Žodžio meistrė.

Sumautai skauda pilvą. Šiandien man akyse geriau nesirodyti, nes tikriausiai net ir patiems tiems geriausiems rasčiau ką rūgščiai atšauti.
Aš manau, kad čia kaltas tas mano nebloglas oratorystės meno išmanymas. Na, paimkim, tarkim, tokį pavyzdį: ateina šitas neapykantos pasauliui ir biologinės neteisybės laikotarpis, ir kuri nors sunkiai sakinius dėliojanti mergaitė sau paburba po nosimi, pasirauko, gal ten keliskart rikteli ant draugės ar vaikino ir tiek žinių.
Bet aš tai ne.
O ne.
Man tai reikia sukurti kokią nors iš kojų verčiančią sentenciją, kokį nors branduolinio sprogimo lygio pasakymą, nusitaikyti (paprastai geriausiai suveikia iš pasalų) ir tada BUM.
Praeina trisdešimt sekundžių ir Ieva galvoja, JOMAJO, ką aš pasakiau. Nu ir tada prasideda panika dėl galimos adresato reakcijos į pareiškimą, šioks toks nusižeminimas iš serijos, būk geras, mielasis, nemesk manęs bei būk gera, mama, neperrašinėk palikimo.
Ir iki šiol aš kažkaip išvengiu tragedijos, kas man atrodo neįtikimai gerai, panašiai, kaip kiekvienąkart laimėt milijoną  dešimt tūkstančių.
Tik mano nervinės ląstelės klykdamos žūsta ir ne šiaip kokia lengva mirtimi, o iškepa pragaro kančiose laukiant atsako į eilinę pms'inę nesąmonę.