Skafandrai, drugeliai ir šunys.

Pažiūrėjau "Skafandrą ir drugelį". Galima tiksliau sakyti, užmečiau akį, kiek tai leido vakaro aplinkybės. Jau ne pirmą kartą šitą filmą bandau žiūrėti, tarsi prisijaukinti. Pamenu, pirmąkart parsisiunčiau jį prieš kokius porą metų (siaubas, kaip bėga laikas), įsijungiau ir labai greit ištryniau, pasibaisėjau ir pačiu filmu ir savimi. Filmu, nes nesupratau, kaip galima tokius baisius filmus statyti (jau tie prancūzai), ir savimi, kad taip kvailai piktinuos ir negaliu žiūrėti.
Pyktis buvo visai be argumentų, nes filmas tikrai labai geras, o istorija katastrofiška. Tiesą sakant, aš ir dabar, kelintą kartą žiūrėdama, taip ir nesurandu atsakymo, kur ta tokio buvimo* prasmė. Aš, ta, kuri visada už gyvybę, susitaikymą, išlikimą, taigi net aš manau, kad mieliau sutikčiau nebebūti.
Neišsiplėsiu.
Vienu metu perjungiau kanalą, kur šoko Šedžius. Tada suabejojau, kurį siužetą čia dabar man kraupiau žiūrėti.
Po filmo liko toks stiprus, net fiziškai juntamas skausmas, kad tokie dalykai mūsų pasaulyje daug arčiau, nei mes įsivaizduojame. Praktiškai, tai šitaip pasijutau, nes su tuo asmeniu, įkalintu savo kūne, aš jaučiuos turinti kažką bendra, įkalindama save tam tikrose aplinkybėse.
Įkalindama.
O aš net dar neturiu apie ką knygos parašyti.
Dar, apie bendrumą, kad nepamirščiau, papasakosiu apie tokį gyvūnėlį.Taigi, vienąkart pareidama namo, prie laiptinės durų radau tupint šunelį. Mielą labai (tarsi labai retas atvejis yra mielas šuo). Lijo, taigi man, jautriam žmogui, suspaudė širdį, galvoju, gal įleisti į laiptinės vidų? Bet kas tada? Kauks vargšelis, negalės išeiti, kol niekas neišleis, braižys duris ir pan. O dar aš visa tai girdėsiu.
Po kelių dienų vėl pamačiau jį, tokį draugišką, vizginantį uodegytę, bet vienišą, tupintį ten pat, o aš važiavau į darbą. Pasistengiau kuo greičiau nueiti prie mašinos, nes kaip visa tai graudu.Tada pagalvojau, kad tikriausiai taip sujaudina mane šunelis, nes būna dienų, kada aš pati jaučiuosi tokia vieniša, laukianti ir neįleidžiama kaip mažylis... Ak. Tiesiog ašarą spaudžia.
Nu ir paskui paaiškėjo, kad to šunio šeimininkė gyvena mano laiptinėj, išleidžia jį laukan, kai tingi pati eiti, ir paskui kas nors jį įleidžia,ir jis grįžta namo. Kur, jaučiu, jį popina kasdien, ne taip kaip kad mane. O dar jis prikakojo ant rūsio laiptų neturėdamas ten ką veikti prie durų. Šitaip visas graudumas dingo. Paaiškėjo, kad anas visai nėra mano sielos skausmo brolis.

*Locked-in syndrome is a condition in which a patient is aware and awake but cannot move or communicate due to complete paralysis of nearly all voluntary muscles in the body except for the eyes.