Bučkis.

Keistas dalykas, imi vieną dieną ir supranti, kad gal truputį klydai dėl savo atskirties, tam tikro atstumo, tarp savęs ir kitų. Gal ne visada reikia žmones šerti nuolatiniu dėmesiu, investuoti į ore kabančius santykius -juk ei, aš tikrai nesibučiuoju laisvės alėjoje su kiekvienu sutiktu pažįstamu.O dabar vaizduotėje pamačiau, kaip kokia nors atstovybinė merga (joms labai patinka taip kontaktuoti su kiekvienu bent kartą sutiktu asmeniu) lenda iki apsivėmimo lipšniai sveikintis su mano vyru, o aš jos skruostu švelniai paglostau asfaltą... (Tik nepriimkit, jeigu ką, kaip asmeninio įžeidimo, štai mano geriausia draugė, ir mano mylimas vyras yra SA veikėjai, veteranai ir t.t. ir pan.,  bet ir jie žino, kad atstovybinės mergos yra viena mano nemėgstamiausių moterų rūšių.Čia atskira tema).
Nugrybavau nuo pagrindinės minties, kad kartais - o netikėtume - ima ir pasiteisina mano neperspausto požiūrio į santykius su žmonėmis filosofija, tai vyksta vis dažniau, ir kartais dėl to uždainuoja širdis.
Oi neatspėsit dėl kokios priežasties šitai dabar papasakojau. Oi ne ne. Nebent kai kas nujaustų... Neee. O gal?