Lepūnėlė

Ak, taip taip taip, kaip gerai, kad Jis grįžo, galėjau vakar džiaugtis, visaip kaip. Nesvarbu, kad apsnūdęs, nesvarbu kad pavargęs, bet su gera nuotaika ir vienodai mielas (apskritai tai aš nepamenu saviškio su bloga nuotaika, nė kartelio nepamenu, žinokit).
O šiandien dar oras puikus, mašiną pagaliau nuplovė. Lietus man tinka, kaip žinia.  Nežinau, ar čia lauke šilčiau, ar namie pagaliau šildo normaliai, bet šiandien ryte pagavau save namie strikinėjant su apatiniais, o prieš porą dienų tai būtų buvę neįmanoma, nes vos ne po antklode tekdavo rengtis.
Ir dar. Mano mintys.
Maniškis man sako,"Tu esi iš/pa lepinta." Spardausi ir cypiu net iš pykčio dėl tokių kalbų, nesuprantu, nesutinku, nors kažkur krebžda maža abejonė, o jei tai tiesa?
Aš klausiu, tai kodėl tu išsirinkai išlepusią? "Nes Tu esi nuostabi moteris", sako Jis.
Ir, žinokite, aš tikrai nežinau, kaip ten yra. Aš kartu ir nenoriu, kad taip būtų, kita vertus, niekaip negaliu numaldyti to nu ir kas balselio viduje. Ar dėl to žmogus yra blogesnis? Juk jei kažkam yra nemalonu ar nepakeliama būti šalia vienokio ar kitokio žmogaus, jis ima ir pasitraukia, argi ne? Man taip tinka.
Aš kitą kartą dar pagalvosiu, ar labai įsižeisti dėl to lepumo. Mintyse susidėliojau, kad lepinimas lepinimui nelygu, o gali būti net štai kiek lepinimo rūšių:

• Lepinimas pinigais.
• Lepinimas dėmesiu.
• Lepinimas sėkme.
• Savimeilė.
• Lepinimas maistu (šitas juokingas).

Nepriskirsiu sau nei vienos jų, nes vakar kad ir kaip bandžiau išgauti tą savo diagnozę, padariau tik šiokią tokią išvadą, kad mano variantas lepinimo skalėje yra  sunkiai apčiuopiamas.
Bet taip manau, kad dar nieko nesu nuskriaudusi šia savo savybe, ir, kol tai man netrukdo būti ta nuostabia moterim, viskas yra gerai.