My sweet gummy bear...

Vėl mane ta nesąmonė lūpoje nervina. Negaliu, net laukiu kada darbas vėl privers apsilankyt klinikoj ir pasitikrint sveikatą, o aš - sakau jums - TIKRAI pasiskųsiu savo lūpa, ir man visai nesvarbu, išjuoks mane dėl to kokia daktarė ar ne.
Pagaliau radau batus. Dabar laikau vidury kambario ir grožiuosi, reikia tinkamą pagarbą batams rodyti. Ypač tokiems, kurie truputį viršija biudžetą, hm hm. Tiesiog man atrodo, aš tikrai išmečiau savo praeitų metų žieminius batus... Nu o ką, kraustymasis tikrai kartais kainuoja šiokių tokių nuostolių, kartais netgi tokių žiaurių kaip batai.
Štai kaip vakar mane išviliojo iš namų:

Užtat šiandien niekur nekišu kojos, tuo labiau į lauką, nors ir labai norėtųsi sausainio gal kokio nors prie kavos... Galėjau taigi vakar nusigvelbt tuos likusius guminukus iš B. limuzino, kuriam vakar dar ir statoil'o kavos priliejom.
Guminukai ir kava. Mmmm...
O gal išeiti to sausainio...
Bet tada reikėtų šukuotis ir pan.
Tos gyvenimiškos dilemos...
Žadėjau savaitgalį rimtai griebti perskaityt knygas bibliotekos. Ir rezultato nulis.Tiek to, aplinka  kalta.