Nes vis dėlto yra kai kas, ko aš laukiu labiau nei Kalėdų.

Aš įprastinėmis aplinkybėmis gal ir nematau savo vyro kasdien, bet visą laiką kol nematau, nuolat palaikom ryšį telefonu internetu ir mintimis.
Užtat kai jį  kažkoks didelis lėktuvas skraidina į tokias tolybes, aš jaučiuosi blogai. Jaučiuosi taip, tarsi kas būtų atėmęs kurią nors mano kūno ar dvasios dalį, supakavęs į bagažą, o aš jaučiu, kaip mano ranka, koja, širdis, apendicitas (o jis juk tikrai dabar pasakytų, kad apendicitas visai nėra labai svarbus organas, ak) tolsta nuo manęs dideliu greičiu. Gerai, kad maniškis yra toks supratingas, ir gaunu šiokių tokių žinių apie egzistuojančią gyvybę. Ir taip gyvensiu tris dienas.
Šiandien gražiai šviečia saulutė, bet aš pildau sau duotą pažadą ir nekeliu kojos iš namų. Tvarkausi ir bandau įveikt tą nelemtą knygą, o tai jau yra juodas principo reikalas. Netikus, netikus knyga. Užstrigau kaip reikiant.
Nepatarčiau kada atsiversti tokios knygos, pavadinimu "Grobuonis!". Nevykus psichologijos vadovėlio ir pigesnio už pigų detektyvo versija.
Ir dar. Panašu ir man teks prisiminti rankų kremą, nes šildantis šildytuvais ir apskritai artėjant šildymo sezonui, ima sausėti oda, o aš, deja, kaip ir kiekvienais metais, nežinau, kurį rinktis. Geri laikai buvo, kai egzistavo AVON rankų kremas su glicerinu ir silikonu, kuris, mano nuomone, buvo visiškai tobulas, bet tie geri laikai kažkodėl baigėsi. Reikės kažką pakenčiamo rasti.
Einu virtis arbatos, šildytis ir raminti savo besiilginčios sielos.